Ieškoti

Valgymo Sutrikimai - Atvirai


Interviu su INA skaitytoja J.


Interviu parengė Laura Stankevičiūtė ir Emilė Radytė


Valgymo sutrikimai yra viena labiausiai paplitusių ir mirtį nešančių psichiatrinių ligų, neaplenkianti ir Lietuvos. Yra žinoma, kad visuomenėje gausų mitų apie valgymo sutrikimus, kuriuos sieksime kvestionuoti pasitelkiant neuromokslinę, psichologinę ir socialines perspektyvas. Taip norime pabrėžti, kad valgymo sutrikimai - ne tik teorinė problema, tačiau su ja gali susidurti kiekvienas iš mūsų. Todėl kviečiame skaityti asmeninę mūsų INA skaitytojos istorija, kurioje iš pirmų lūpų išgirsite žmogaus asmenines patirtis gyvenat su valgymo sutrikimais.






Papasakokite kaip viskas prasidėjo? Kokie buvo pirmieji ženklai?


Savo kūną negražiu ir kažkuo netinkamu, "nestandartiniu" laikiau jau nuo vaikystės. Didelę įtaką padarė tokios mamos pastabos: "Nevalgyk, nes būsi stora kaip..."; "Gal jau nebevalgyk, juk nenori sustorėti?". Viskas įgavo pagreitį, kai man buvo dvylika ar trylika metų. Pamenu, buvo ruduo, keli mėnesiai po močiutės mirties. Labai aiškiai prisimenu, kad vieną dieną pagalvojau: "Jei negaliu būti laiminga, bent būsiu graži". Tada ėmiau laikytis pirmosios dietos, kuri niekada taip ir nesibaigė - skaičiavau kalorijas, nevalgiau saldumynų. Per du mėnesius numečiau 8 kilogramus. Praėjus pusei metų nuo dietos pradžios svėriau 42 kg ir buvau užvaldyta minčių, kaip nepriaugti nė gramo.


Kada kreipėtės pagalbos ir kaip sureagavote sužinoję diagnozę?


Anoreksija paauglystėje man taip ir nebuvo diagnozuota. Mama kreipėsi pagalbos į vaikų psichiatrą, praėjus keliems mėnesiams nuo mano dietos pradžios, nes sunerimo, kad numečiau tiek svorio. Pamenu, psichiatrė daug kalbėjo apie tai, kad tikėtina, "nevalgau dėl liūdesio". Psichologė atliko testą - davė senas pageltusias korteles su teiginiais. Korteles su man tinkančiais teiginiais reikėjo padėti į vieną krūvelę, su netinkančiais - į kitą. Nebuvau kvaila paauglė, todėl iš karto atpažinau teiginius, kurie būtų padėję diagnozuoti anoreksiją, tad juos padėjau į sau netinkančių krūvelę. Tai buvo tokie teiginiai: "Dažnai nesituštinu 3-4 dienas"; "Man dingo mėnesinės"; "Nuolat galvoju apie maistą ir t.t." Taip pasielgiau, nes maniau, kad, sužinoję tiesą, suaugę privers mane valgyti.


Nuo ligos pradžios praėjus maždaug pusmečiui, susirgau plaučių uždegimu. Į ligoninę nuvykau sverdama 37 kg. Pamenu, gydytoja pasakė tėvams, kad "čia yra nervinė anoreksija". Tačiau diagnozės neužrašė ir pas psichiatrus nenukreipė.


Jau daug vėliau, 2018 m. ėmusi lankyti psichoterapiją, įsisąmoninau turinti valgymo sutrikimą. Faktiškai žinojau jį turinti jau seniai, bet tam suvokti prireikė laiko. 2019 m. kreipiausi į psichiatrą, kuris, kartu su sunkia depresija, man diagnozavo ir nervinę anoreksiją.



Ar Jūsų aplinkiniai pastebėjo pirmuosius ženklus ir pokyčius Jūsų fizinėje būklėje. Ar pamatė pakitusius valgymo įpročius bei svarbiausia - Jūsų pischologinės būsenos pasikeitimą?


Kad kažkas ne taip pastebėjo mama, kuri kreipėsi į psichiatrus ir psichologą, daug kalbėjosi su manimi. Draugės taip pat pastebėjo ir paprašė mokyklos psichologės, kad pasikalbėtų su manimi. Tačiau psichologei pasakiau, jog gedžiu mirusios močiutės ir todėl negaliu valgyti.


Be to jog pirmuosiuos žneklus pastebėjo jūsų šeima - Jūsų mama. Kada išdrįsote su tuo pasidalinti, apie tai prabilti su kitais Jūsų aplinkos žmonėmis? Kiek laiko laikėte tai paslaptyje?


Savo geriausioms draugėms ėmiau pasakoti apie sudėtingus santykius su maistu, praėjus keletui metų nuo pirmų simptomų pradžios. Kitiems artimiems draugams pasisakiau, jog turiu valgymo sutrikimą, pradėjusi lankyti psichoterapiją.


Pasidalinus apie sudėtingą santykį su maistu su draugėmis, kokį grįžtamąjį ryšį gavote?


Iš tikrų draugų sulaukiau didžiausio palaikymo. Jie visada skatino mane ieškoti pagalbos, kreiptis į psichoterapeutą, o kai užklupo sunki depresija - pas psichiatrą. Tėvai taip pat galiausiai įsisąmonino, kad sergu anoreksija, todėl skatino mane lankyti terapiją, ieškoti kitų gydymo būdų. Dabar jau galime atvirai pasišnekėti apie mano ligą, sunkumus, kuriuos patyrėme kaip šeima ir sutrikimo priežastis.


Universitete patyriau apkalbų dėl savo svorio ir gerų pažymių, esu girdėjusi, jog "sergu anoreksija, nes daug laiko praleidžiu prie knygų ir neturiu laiko valgyti". Tai man pasirodė nuoširdžiai juokinga.


Koks Jūsų nuomone yra vienas iš didžiausių mitų apie valgymo sutrikimus, kurį reikėtų keisti?


Manau, kad didžiausias mitas yra tas, jog valgymo sutrikimas - tai tik nervinė anoreksija. Nemaža dalis žmonių valgymo sutrikimu sergantį asmenį mato kaip liesą, išbalusią merginą, dažnai perfekcionistę. Tačiau esama ir kitų, ne mažiau kankinančių valgymo sutrikimų tipų, kaip bulimija, persivalgymas, atipinė nervinė anoreksija. Daugelio jų KMI yra normalus ar didesnis nei normos riba, ne visi valgymo sutrikimų pacientai yra moterys ir t.t.


Kaip prasidėjo Jūsų gydymo kelionė? Kokie etapai buvo sudėtingiausi?


Lankyti psichoterapiją nusprendžiau tuomet, kai suvokiau, kad šalia valgymo sutrikimo man pasireiškia ir nuotaikos sutrikimas. Nebegalėjau pakelti minčių apie maistą bei užklumpančio nerimo, liūdesio ir tamsių minčių.


Sudėtingiausia buvo žengti pirmus žingsnius - užsirašyti pas psichologę, o kiek vėliau, po gerų metų psichoterapijos - pas psichiatrą.


Dabar norėčiau paklausti apie Jūsų gydymo(-si) procesą? Kas Jūsų manymu buvo veiksmingiausia Jūsų pačios gydymo procese?


Na be draugių ir tėvų pagalbos pasiryžau užsirašyti pas psichologę - psichoterapeutę. Man patiko ir tęsiau psichoterapiją, o anoreksija kuriam laikui lyg ir palengvėjo - priaugau svorio. Tačiau tuo pat metu ėmiau jaustis ypatingai depresyvi, kankino daug blogesnės mintys nei kada nors anksčiau. Patarta psichoterapeutės ir vėlgi geriausios draugės, kreipiausi į psichiatrą. Man buvo diagnozuota nervinė anoreksija ir sunki depresija, tad pradėjau gydymą antidepresantais. Deja, po kelių mėnesių pradėjau išvemti suvalgytą maistą. Pasitarę su psichiatru pakeitėme buvusį antidepresantą į specifiškai bulimijai tinkantį antidepresantą fluoksetiną, tačiau išsivėmimai, nors ir mažiau intensyvūs, tęsėsi metus su puse.

Šiandien dar nesijaučiu pasveikusi nuo valgymo sutrikimo, nes nors ir nebeišvemiu suvalgyto maisto, kasdien skaičiuoju kalorijas, tikrinu savo atvaizdą veidrodyje bei jaudinuosi dėl suvalgytų "blogų" produktų ar patiekalų. Būna momentų, kai numetu svorio ir vėl jo priaugu. Tačiau taip pat jau yra dienų, kai leidžiu sau suvalgyti daugiau ir vis tiek jaučiuosi graži.

Nebesu nusistačiusi savo "idealaus" svorio ir nesisveriu, net išmečiau svarstykles. Tai - mano mažytės pergalės. Kadangi gydymą pradėjau tik prieš keletą metų, manau, kad tęsiant jį, vieną dieną būsiu laisva.

Didžiausią pokytį savo mąstyme tiek apie pasaulį, tiek apie maistą, pajutau pradėjusi vartoti fluoksetiną.



Kaip nuo to laiko, kai pastebėjote pirmuosius simptomus, Jūsų akimis pasikeitė Jūsų šeimos požiūris į valgymo sutrikimus?


Manau, kad jie ėmė labiau domėtis psichikos sveikata, įsisąmonino, kad psichiatrinis susirgimas yra liga, kurią reikia gydyti, o ne jos gėdytis.


Valgymo sutrikimai yra dažnas psichiatrinis sutrikimas jaunimo tarpe. Ar nuo to laiko kai pati susidūrėte su juo pastebėjote valgymo sutrikimų savo aplinkoje, kam esate ypatingai jautri?


Pastebėjau, ir ne vieną. Ypatingai jautriai reaguoju į asmenis, kurie anksčiau valgė įprastai, kai staiga prasideda išsisukinėti - tada norisi jį papurtyti ir sakyti: "nedaryk sau šitaip". Tačiau žinau, kad tai nepadeda ir manau, jog vienintelis kelias į ir iš valgymo sutrikimo yra pačiame žmoguje.


Su valgymo sutrikimais jau gyvenate kurį laiką, be psichoterapijos ir medikamentų, kaip dar palaikote savo sveikatą ?


Labiausiai išlaikyti sveiką protą ir neužsisukti mintyse apie maistą man padeda joga ir ilgi pasivaikščiojimai su šunimi.


Pabaigai norėčiau paklausti, ką patartumėte tiems, kurie galbūt jaučiasi panašiai, kaip Jūs, kurie galbūt yra ,,viso to" pradžioje?


Manau, kad visko pradžioje reikia ne patarimų, o palaikymo. Todėl pasakyčiau, kad jis toks ne vienas ir palinkėčiau daug kantrybės pažįstant savo ligą, su ja susidraugaujant ir galiausiai - įveikiant.



 


Atreikiame dėmesį, kad Valgymo sutrikimų priėmimo skyriaus tel. Nr. (8 5) 261 7217.

Taip pat, veikia Valgymo sutrikimų linija, konsultuojanti turinčius mitybos sutrikimų ir jų artimuosius. Konsultacijos vyksta antradieniais telefonu 8 631 22777 , registruotis pokalbiui: info@vpnamai.lt