Ieškoti

Smegenų gelmėse

Ar muziką galime prilyginti šiuolaikinei klinikinei intervencijai?



Teksto autorius – Jamie Hendy

Vertė dr. Laura Bojarskaitė, redagavo Edita Lenkauskaitė ir Daiva Lubinskaitė-Trainauskienė




„Manau, kad muzika gydo savaime. Tai galinga žmogiškumo išraiška. Tai kažkas, kas mus visus paliečia. Nesvarbu, iš kokios kultūros esame, visi mėgsta muziką.“ - Bilis Džoelis (Billy Joel), JAV muzikantas, roko atlikėjas.


Skamba gražiai, bet atidžiau panagrinėkime pirmąją mintį apie tai, kad muzika gydo. Jei tai tiesa – mums pasisekė, nes muzika yra neatsiejama mūsų kasdienės aplinkos dalis, todėl turėtume būti nuolat veikiami jos gydomojo poveikio. Pavyzdžiui, aš negaliu atsispirti dešimčiai minučių Rachmaninovo prieš miegą, o vakarėlyje pasiduodu dainai „I’m a Barbie Girl“. Lifte, parduotuvėje, viešbučio vestibiulyje – muzika skamba beveik visur. Žmonija visą savo aplinką yra užpildžiusi muzikos garsais, galbūt todėl mes jaučiame gilų psichologinį potraukį klausytis muzikos. Gal vis dėl to Bilis Džoelis (Billy Joel) buvo teisus sakydamas, kad muzika gydo, tiesiogine to žodžio prasme?



Yra keletas netikėtų fiziologinių, neuropsichologinių ir klinikinių tyrimų, pagrindžiančių muzikos poveikį žmogui ir ne tik parodančių, kad muzika mus veikia panašiai kaip Bilį Džoelį, tačiau ir nagrinėjačių muzikos klinikines galimybes, kurias perspektyvoje galėtume naudoti medicinoje. Prieš pereidamas prie esminės minties, turiu paminėti, kad šiame straipsnyje neaptarinėsiu mokymosi groti muzikos instrumentu ar kitokio aktyvaus dalyvavimo kuriant muziką poveikio. Šis straipsnis tik apie tai, kaip muzika mus veikia jos klausantis.


Taigi, kokių įrodymų turime, kad muzika gali gydyti? Ar muzika iš tikrųjų gali išgydyti? Trumpai tariant - taip. Bet mes turime iš naujo apibrėžti sąvoką „gydyti“.


Įsivaizduokime ligoninės palatą, kurioje pypsi įvairūs aparatai, visur bėgioja slaugytojos, nuolatos sterilizuojama sudėtinga medicinos įranga. Ligoninė kupina vaizdų ir garsų, kurie gali bauginti. Natūralu, kad ši nepažįstama aplinka sukelia fiziologinį nerimą, nes smegenys desperatiškai bando apdoroti ir suprasti informaciją apie fizinę aplinką ir kovoja su slegiančia blogos sveikatos našta, o kartais netgi su mirties baime. Toks nerimo poveikis gali laikinai padidinti ir sistolinį ir diastolinį kraujospūdį, kuris dar labiau apsunkina sergančiojo padėtį.


Metaanalizės (vertėjo pastaba: metaanalizė yra statistinė analizė, sujungianti daugelio mokslinių tyrimų, sprendžiančių tą patį klausimą, rezultatus) rezultatai rodo, kad nerimo sukeltas kraujospūdžio padidėjimas yra susijęs su prastesniais pacientų, ruošiamų operacijai (nepriklausomai nuo to, ar laukiama nesudėtingų ar sudėtingesnių operacijų) ir intensyviosios terapijos skyriaus (ITS) pacientų sveikimo rodikliais [1]. Tiesą sakant, kraujospūdžio padidėjimas gali padidinti šių pacientų mirtingumo galimybę. Tačiau nustatyta mažesnė nerimo sukelto kraujospūdžio padidėjimo ir pablogėjusio sveikimo koreliacija tais atvejais, kai pacientų aplinkoje skambėjo muzika (pavyzdžiui, priešoperacinėje palatoje ar ITS), slopinanti fizinius nerimo simptomus [1]. Kitaip tariant, nors šiuo atveju muzika nedarė tiesioginės įtakos fiziniam gijimui, ji turėjo operacijai ruošiamam ligoniui ar ITS pacientui prevencinį poveikį, suteikiantį maksimalią galimybę atsigauti po operacijos ir pasveikti.



Šis atradimas yra išties svarbus, kadangi įrodo, jog žmonės turi didesnę tikimybę išgyventi po sunkių ligų ir traumų jų aplinkoje grojant tinkamai muzikai. Be to, leisti muziką ligoninėse priešoperacinėse palatose ir ITS yra lengvai praktiškai įgyvendinama.


Tačiau tai nereiškia, kad slaugytojai ar gydytojai turėtų leisti klausytis, tarkime, Darude „Sandstorm“ aštuoniasdešimties metų pacientui prieš širdies persodinimą. Todėl kyla kitas svarbus klausimas – kokia muzika turi terapinę naudą?


Vėlgi, atsakymas turi niuansų. Bet jei pagalvojote apie klasikinę muziką, esate teisingame kelyje.


„Mocarto efektas“ [2] pirmą kartą buvo atrastas devintajame dešimtmetyje ir tyrėjai netruko susidomėti kognityviniais pagerėjimais, susijusiais su muzikos klausymu. Pirmieji Mocarto efekto tyrimai parodė trumpalaikį teigiamą poveikį dalyviams, prieš atliekant erdvinio samprotavimo užduotis klausantiems Mocarto „Sonatos dviem fortepijonams K.448 (1-asis judėjimas)“. Šių dienų mokslininkai iš naujo patvirtino Mocarto efektą, šį kartą vertindami jo efektą epilepsija sergantiems pacientams, ieškantiems alternatyvių gydymo būdų.


Šių metų pradžioje buvo įrodyta, kad aukščiau minėta Mocarto Sonata gali laikinai sumažinti epilepsinio pobūdžio iškrovas smegenyse (toliau – EI, angl. epileptiform discharges), t.y., specifinį smegenų bangų aktyvumą, kuris didina traukulių riziką [3]. Aštuoniolika epilepsijos pacientų buvo ištirti Brno (Čekija) epilepsijos centre, kur jiems buvo implantuoti giluminiai elektrodai (metodas, žinomas kaip stereoelektroencefalografija; SEEG) į temporalinę vidurinę ir šoninę smegenų žieves.



SEEG metodas buvo naudotas todėl, kad daugelis EI atsiranda giliai smegenyse, kur standartiniu EEG (elektroencifalografu, kur elektrodai ant skalpo) jų negalima aptikti. Pirmiausiai buvo registruojamas bazinis pacientų EI lygis prieš muzikos klausymą, tada pacientai klausėsi Mocarto „Sonatą dviem fortepijonams K.448 (1-asis judėjimas)“, ir EI buvo dar kartelį registruojami po muzikos klausymo. Svarbu paminėti tai, kad dalyviai klausėsi ne tik Mocarto, bet ir kito muzikos kūrinio - Haydno „94 simfonijos (1 dalis)“. Haydno kūrinys turėjo panašių muzikinių savybių kaip ir Mocarto sonata: ritmo, melodijos, harmonijos ir kitų ypatybių atžvilgiu. Tačiau Haydno simfonija buvo mažiau efektyvi mažinant EI skaičių nei Mozarto sonata, o tai reiškia, kad net klasikinės muzikos žanro kurinių poveikis nėra vienodas. Tiesą sakant, Haydno simfonija netgi padidino vyrų dalyvių EI skaičių (nors tai veiksmingai sumažino moterų EI), o tai reiškia, kad vyrai klausydamiesi šios muzikos netgi turi didesnę tikimybę patirti priepuolį. Tai, kad ta pati muzika gali skirtingai paveikti priešingas lytis, parodo, kaip sudėtinga epilepsija sergantiems žmonėms gyventi muzikos perpildytoje aplinkoje. Muzikinė aplinka, naudinga vienam žmogui, gali būti žalinga kitam.


Bet kodėl Mocarto sonata buvo pranašesnė už Haydno simfoniją mažinant EI? Buvo patikrintos dvi teorijos. Pirmoji teorija teigė, kad Mocarto Sonata galėjo labiau paveikti smegenų atlygio sistemą (žievės-bazalinių ganglijų kilpą) nei Haydno simfonija. Dalyviams paprasčiausiai galėjo labiau patikti emocinis poveikis, kurį jie jautė klausydami Mocarto sonatos, ir tai galėjo būti susiję su didesniu malonumo neuronešiklio dopamino antplūdžiu. Kitaip tariant, būtent dopamino išsiskyrimas galėjo sumažinti EI. Tačiau tyrėjai atmetė šią teoriją, nes dalyvių paklausus, kuris kūrinys jiems patiko labiau, dalyviai atsakė, jog abu kūriniai jiems patiko vienodai. Toks atsakymas koreliavo ir su SEEG duomenimis, kurie atskleidė, kad EI sumažėjimas nebuvo aptiktas mezotemporaliniame smegenų limbiniame regione - srityje, atsakingoje už emocinius atsakus į muziką. Veikiau labiausiai paveiktas buvo kairysis šoninis temporalinis regionas, kuris yra atsakingas už muzikos akustinių savybių apdorojimą: garsumą, tempą, harmoniją, disonansą ir kt.


Taigi, prieita išvados, kad Mocarto sonata yra efektyvesnis kūrinys mažinant EI ne todėl, kad sukelia malonesnį emocinį atsaką nei Haydno simfonija, bet todėl, kad jos fizinės savybės (tempas, harmonija, t.t.) sutampa su neuromechaniniais procesais, susijusiais su būtent tokios muzikos dekodavimu ir supratimu, kas ir sumažina EI.


Bet ar šio tyrimo duomenys yra reikšmingi? O gal vaistai nuo epilepsijos yra pagrindinis veiksmingas epilepsijos gydymas?


Iš tikrųjų apie 40% pacientų, sergančių epilepsija, serga vaistams atsparia epilepsija, o tai reiškia, kad vaistai nuo traukulių nėra labai veiksmingi [4]. Šiems pacientams būtina nedelsiant ieškoti veiksmingų alternatyvių gydymo būdų ir juos nedelsiant taikyti, kad būtų išvengta negrįžtamos neurologinės žalos, kurią sukelia pasikartojantys priepuoliai ir susijusios pasekmės, pvz., priešlaikinė mirtis. Vis dėlto, vaistams atsparūs pacientai nukreipiami į kitus alternatyvius gydymo būdus vidutiniškai tik po 20 metų netinkamo gydymo ir dėl to pasikartojančių priepuolių. Taip, tai yra per vėlai ir pagrindine to priežastimi gali būti įsisenėjusi stigma dėl neurochirurginio epilepsijos gydymo kaip vaistų alternatyvos. Ši stigma yra gana logiška. Ko gero, daugelis esate girdėję apie žmogų (H.M.), kurį gydant nuo epilepsijos po hipokampo pašalinimo ištiko retrogradinė ir anterogradinė amnezija. Tokie pavyzdžiai pagrįstai sustiprina nerimą dėl alternatyvių epilepsijos gydymo būdų. Jei būtų įrodyta, kad muzika nuosekliai mažina EI epilepsija sergančių asmenų smegenyse, potencialiai galėtų būti pripažintas naujas, įrodymais grįstas neinvazinis alternatyvus epilepsijos gydymas. Tai turėtų suteikti vilties pacientams su atsparia vaistams epilepsija ir netgi pacientams su įprasta, į vaistus reaguojančia epilepsija, nes visam laikui galėtų būti pamiršta stigma, kad „alternatyvus gydymas = neurochirurgija“.


Ar tai reiškia, kad muzika gali būti vaistas nuo epilepsijos? Nevisai. Ar muzika gali papildyti kitus epilepsijos gydymo būdus? Taip, būtent tai ir yra moksliniais tyrimais grįstas muzikos pritaikymo būdas.


Su visa pagarba Volfgangui užbaigti norėčiau hipotetiniu pasvarstymu - ar naudojantis muzikos neuromokslo supratimu galėtu būti sukurtas muzikos kūrinys dar efektyviau mažinantis epilepsijos priepuolių riziką nei Mocarto sonata? Jei galima tiksliai nustatyti labiausiai mažinančias EI muzikos akustines savybes, turėtų būti įmanoma sukurti modernią muziką, mažinančią traukulius, o gal net ir kitų sveikatos sutrikimų simptomus. Aš čia įžvelgiu paralelę su vaistų terapija: lygiai taip pat kaip kiekvienai ligai gydyti yra skiriami atitinkami vaistai, ko gero ateityje būtų labai tikėtina „skirti“ tam tikro žanro, stiliaus specifinius muzikos kūrinius ligoms gydyti. O jei pirmoji ligai gydyti paskirta „receptinė daina“ neveiktų, egzistuotų įrodymais pagrįstas muzikinių alternatyvų bankas, iš kurio galėtume rinktis muziką, pritaikytą individualioms paciento charakteristikoms (pvz., vyras ar moteris; jaunas ar senas ir pan.) ir norimam efektui (pvz., sumažėjęs EI; sumažėjęs kraujospūdis ir kt.). Muzika gal ir negali gydyti fiziškai, bet mes žinome, kad muzika gali užkirsti kelią ligoms dar prieš joms atsirandant, būtent todėl muzika tampa aktuali klinikine prasme.



Šaltiniai:


1. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/22664817/


2. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/8413624/


3. https://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/ene.14758


4. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/27920283/



Vaizdų šaltiniai:


1 paveikslėlis: https://en.24smi.org/celebrity/55374-billy-joel.html


2 paveikslėlis: http://www.wakingtimes.com/doctors-now-prescribing-music-therapy-for-many-serious-conditions/


3 paveikslėlis: https://consultqd.clevelandclinic.org/turning-to-seeg-for-pediatric-patients-with-refractory-epilepsy/