Ieškoti

Psichosomatika: nematoma skausmo kilmės pusė


Interviu su psichiatrijos gydytoja-rezidente dokt. Rūta Karaliūniene



Straipsnį parengė Aušrinė Damušytė


Iš kur atsiranda skausmas, jei jokios objektyvios biologinės priežasties jam nėra? Ar tiesa, kad žmogaus psichikai nebepakeliant per didelio emocinio krūvio, emocijos gali tapti kūno pojūčiais? Žiniomis apie psichosomatiką ir psichosomatinį skausmą sutiko pasidalinti Dresdeno technikos universiteto Medicinos fakulteto doktorantė, psichiatrijos gydytoja-rezidentė Rūta Karaliūnienė.



Kas yra psichosomatika?


Anot psichiatrijos rezidentės dokt. R. Karaliūnienės, psichosomatika apima kūno ligas ir simptomus, kuriems dažnai nerandame organinio pagrindo. „Tam, kad būtų patvirtinta psichosomatinė diagnozė, tiek pacientai, tiek juos gydantys specialistai paprastai nueina ilgą, neretai daugybe skirtingų organizmo sistemų tyrimų grįstą kelią.“


Pašnekovės teigimu, psichosomatikos ir psichosomatinio sutrikimo apibrėžimas atsirado XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Europoje psichosomatikos teorija pradėjo plėtotis kiek vėliau. „Tačiau dar Hipokratas mąstė, jog ligos, kurių niekaip negalime paaiškinti, yra susijusios su mūsų psichikoje slypinčiais dalykais.“


Psichosomatika. Iliustracijos šaltinis: magic pictures / Shutterstock.com

Psichosomatinis skausmas ir paskutinioji diagnozė


„Psichosomatinis skausmas – tai skausmas, dažnai neturintis sąsajų su organinėmis patologijomis“, – pasakoja gydytoja R. Karaliūnienė. – „Toks skausmas labai retai yra izoliuotas ir vienintelis somatizacijos simptomas. Jis dažniausiai pasireiškia su kitų sistemų, kaip pavyzdžiui, virškinamojo trakto, širdies ir kraujagyslių ligų, sutrikimais“.


Kalbant apie psichosomatinį skausmą, anot pašnekovės, vienas svarbiausių aspektų, būdingų skausmo priskyrimui psichosomatikai, yra tai, kad toks skausmas beveik visą laiką yra paskutinioji diagnozė: „Atmetus visus kitus įtarimus, galime teigti, kad kilmė visgi psichosomatinė. Žinoma, dažnai pacientai ilgai ieško, pakeičia daug specialistų ir nenori tikėti, kad jo skausmui nėra paaiškinamos priežasties.“


Gydytoja pasakoja, kad apklausiant žmogų, jau ir šeimos gydytojai dažnai teiraujasi, ar pacientas nepatiria didelio streso, ar darbe ir šeimoje viskas gerai. „Deja, jeigu atsakome, kad ne, su psichosomatika susiję įtarimai greitai baigiasi. Tačiau iš tikrųjų dažnai tai būna nematoma skausmo kilmės pusė – skaudūs ir užslopinti įvykiai, emocijos, pasireiškiantys somatiškai.“



Pacientas ir jo skausmas


Paklausta, ar pacientams, susidūrusiems su nepaaiškinamu ir galimai psichosomatinės kilmės skausmu, sunku susitaikyti bei pripažinti, kad visgi nėra jokios tiesiogiai skausmą sukeliančios ligos, R. Karaliūnienė teigia, kad iš pradžių tai gali suteikti palengvėjimo. „Atlikus įvarius tyrimus, nenustačius nei nervų pažeidimų, nei kitų organinių patologijų, pacientai neretai labai nudžiunga, jiems palengvėja dėl to, kad kūnui kaip ir nėra nieko blogo“, – pasakoja pašnekovė. – „Tačiau grįžus namo iš ligoninės, dažnam dingteli mintis – skausmas juk niekur nedingo, o ilgainiui tampa tik intensyvesnis ir labiau varginantis.“ O tuomet prasideda ir antrinė emocinė stadija: „Žmogus laikui bėgant tampa vis labiau nepatenkintas, nuolat kreipiasi į gydytojus, iš naujo ieško paaiškinimų savo simptomams, pradeda netikėti, kad galbūt jam nieko nėra. Tada susitaikyti su psichosomatine diagnoze pacientams tampa daug sunkiau. Tad nors pirmoje stadijoje gali būti palengvėjimas ir nusiraminimas, bet skausmui visgi nedingus, reakcija iš tikrųjų gali būti daug skaudesnė. Prie to prisideda ir gydytojų specialistų nusiteikimas šios grupės pacientų atžvilgiu: dažnai ir įrašai apie psichosomatinę būklę nemotyvuoja dar kartą ieškoti organinio sutrikimo.”



Psichosomatinio skausmo paplitimas


Gydytoja pasakoja, jog įvairiuose tyrimuose, apimančiuose ir skirtingas kultūras, pastebėta, jog psichosomatinio skausmo paplitimas tarp moterų yra šiek tiek didesnis, lyginant su bendrąja populiacija. „Bet apskritai šis skausmas dažniau būdingas tiems žmonėms, kurie yra turėję tragiškų išgyvenimų ar skaudžių traumų, ypač vaikystėje ar paauglystėje,“ – teigia R. Karaliūnienė.


Kultūriniu požiūriu, psichosomatinio skausmo pasireiškimas labai priklauso nuo to, kaip apskritai kultūroje ir bendruomenėje skausmas yra suprantamas, suvokiamas bei kaip gebama jį priimti ir išreikšti. „Vienose kultūrose skausmo rodymas yra visiškai nepriimtinas. Tarkime, net ir pas mus, Rytų Europoje, vyrauja manymas, kad berniukams reikia būti „vyrais“, negalima rodyti, kad skauda. Tuo tarpu pietų kultūrose, sakykim, Pietų Europoje, rodymas, kaip jautiesi ir kad tau skauda, yra priimtinas ir kaip tik sveikintinas.“



Dėmesio pareikalavusios neišreikštos emocijos


Vienas iš psichosomatinio skausmo ir psichosomatinio sutrikimo paaiškinimų, anot pašnekovės, yra toks, kad skausmas yra nulemiamas tam tikrų išgyvenimų ar streso – esamų ar buvusių – jei jie nėra iki galo išreikšti, suvokti. „Apie vadinamąsias neišreikštas emocijas daug rašęs yra S. Froidas. Jis teigė, kad jei emocijos yra „palaidotos gyvos“, jos galimai išsiverš vėliau, tik greičiausiai daug agresyvesniu pavidalu“, – sako gydytoja. – „Visa, kas buvo užslopinta, gali pasireikšti kūniška – kad ir skausmo – forma. Ilgą laiką ignoruoti jausmai taip mums pradeda šaukti ir reikalauja, kad atkreiptume dėmesį. Jeigu žmogui kažko nebuvo galima išreikšti emociškai, išsiverkti, išsirėkti, tuomet kūnas tartum nusprendžia padaryti taip, kad, pavyzdžiui, iš skausmo plyštų galva“. R. Karaliūnienės teigimu, būtent neišreikštos emocijos yra vienas svarbiausių psichosomatinio sutrikimo etiologijos pagrindų.



Psichikos ir somatikos sąsaja


„Svarbu paminėti, kad yra daugybė ligų, turinčių labai stiprų santykį su mūsų psichika. Tarkime, moksliniai tyrimai rodo, kad tarp pacientų, turinčių depresijos ir nerimo sutrikimų, miokardo infarkto paplitimas yra didesnis. Stiprų psichosomatinį komponentą labai dažnai gali turėti ir arterinė hipertenzija, padidėjęs kraujospūdis, alergijos“, – pasakoja būsimoji psichiatrė.


Tendencija atskirti psichiką ir somatiką, pasak gydytojos, medicinoje nyksta. „Vis aiškiau pamatoma, kad visgi labai daug ligų yra susijusios būtent su žmogaus psichika. Vis dėlto patiems pacientams gali būti sudėtinga suprasti, kad jų skausmas ar kita problema kyla ne dėl kažkokios apibrėžtos ligos ir kad gydytojai neturi paprasto nuraminančio atsakymo.“



Skausmo gydymas: vieniems – nuskausminamieji, kitiems – antidepresantai arba psichoterapija


Gydytojos R. Karaliūnienės teigimu, psichosomatinio skausmo gydymas yra kompleksinis. „Įdomu, kad nors ir nebūna jokios organinės patologijos, psichosomatinį skausmą patiriantys žmonės neretai vartoja įvairius, dažnai nuskausminamuosius vaistus – nemažai daliai pacientų jie padeda, tai iš dalies įrodo, koks sudėtingas ryšys ir trapi riba yra tarp psichikos ir somatikos, kaip svarbu suprasti, jog praktiškai kone į kiekvieną žmogaus ligą reiktų žvelgti platesniu, biopsichosocialiniu požiūriu. Neretai būna taip, kad už skirtingų simptomų slypi ir gretutinė psichikos patologija, reikalaujanti gydymo. Jeigu žmogui nustatoma depresija su psichosomatiniu komponentu, tuomet taikomas gydymas antidepresantais, labai svarbų vaidmenį atlieka tiek fizioterapija, tiek aktyvus žmogaus įsitraukimas į skirtingas veiklas.“


Labai svarbus vaidmuo tenka psichologinei ar psichoterapinei pagalba: „Šis gydymas orientuotas būtent į minėtas neišreikštas emocijas, kurių suvokimui ir įsisąmoninimui pacientas neturėjo galimybės skirti laiko praeityje. Kalbėdami psichoterapeutui, savo situaciją galime pamatyti iš šono ir taip ją geriau analizuoti, suprasti – tokiu būdu žmogui dažniausiai ir palengvėja.“


Iliustracijos šaltinis:

magic pictures / Shutterstock.com, panaudota iš: https://www.news-medical.net/health/Psychosomatic-Disorder-Treatment-Options.aspx