Ieškoti

Muzikos terapija. Kai muzika gydo.

Dr. Zita Abramavičiūtė Mučinienė, Jurgita Žalgirytė - Skurdenienė


Pasaulio muzikos terapijos federacija (World Federation of Music Therapy) pateikia tokį muzikos terapijos apibrėžimą: „Muzikos terapija yra kvalifikuoto muzikos terapeuto darbo su klientu (klientų grupe) procesas, kurio metu muzika ir (arba) muzikos elementai (garso, ritmo, melodijos ir harmonijos) naudojami palengvinti ir sustiprinti komunikacijos, tarpusavio santykių, mokymosi, saviraiškos, judėjimo ar organizavimo tikslus, siekiant patenkinti fizinius, emocinius, psichinius, socialinius, pažintinius poreikius. Taikant muzikos terapiją prevencijos, reabilitacijos ar gydymo programose, siekiama išplėtoti sveikatos potencialą ir (arba) atkurti individo funkcijas taip, kad jis galėtų siekti geresnės asmeninės ir (arba) tarpasmeninės integracijos ir gyvenimo kokybės“ (WFMT, 1996, cit. Aleksienė, 2010, 27). E. Ruud (1998) pažymi, kad muzikos terapija – tai unikalus mokslo, medicinos ir žmogiškumo derinys, kur dialogai, apmąstymai ir tarpusavio ryšys pasiekiami per muzikinį bendravimą. Taigi pagrindinis muzikos terapijos tikslas – užmegzti kontaktą su klientu, kuo plačiau jį įtraukti į muzikinę veiklą, plėtoti komunikaciją (neverbalinę ir verbalinę), padėti atsiskleisti ir tobulėti pasirenkant konstruktyvų gyvenimo problemų sprendimą. K. Bruscia (1998) išskiria 6 pagrindines muzikos terapijos darbo sritis: didaktinę, medicininę, gydomąją, psichoterapinę, rekreacinę ir ekologinę. Pastarąsias dvi muzikos terapijos sritis sieja prioritetinė orientacija į socialinį kontekstą. Rekreacinės srities tikslai yra susiję su asmens pomėgių nukreipimu ar įsitraukimu į socialines ir kultūrines veiklas (ten pat, 160, cit. Aleksienė, 2010).


Pagal bendresnę klasifikaciją skiriamos 4 pagrindinės muzikos terapijos sritys (Aleksienė, 2010):


1. Ugdomoji muzikos terapija, taikoma ugdymo kontekste, siejama su asmens potencialių galimybių ir poreikių (individualios ugdymo programos) įgyvendinimu ir sutrikimų korekcija, specialiųjų poreikių, socialinės atskirties asmenų ugdymo(si) ir socialinės įtraukties proceso optimizavimu. Ugdomosios muzikos terapijos paslauga aktuali pagal ankstyvosios intervencijos programas dirbant su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų; naudinga visiems specialiųjų poreikių, mokymosi negalių, komunikacijos ar elgesio sutrikimų turintiems vaikams (autistiškiems, hiperaktyviems, turintiems intelekto, fizinę negalią) ir suaugusiesiems, taip pat asmenims, kurie dėl traumų, ligų ar senatvės praranda gebėjimus ir įgūdžius.


2. Medicininė muzikos terapija siejama su muzikos terapijos taikymu ligoninėse, reabilitacijos, skausmo klinikose. Tai sveikatinimo procesas, kai muzika,/ garsai, vibroakustika naudojami fiziologiniams sutrikimams, biomedicinos srities ligoms ir įvairiems negalavimams gydyti ir prevencijai. Klientai – tai įvairiomis ligomis sergantys asmenys, patyrę traumų ar turintys kitų sveikatos problemų. Muzika medicinoje taip pat taikoma kaip alternatyvi priemonė, malšinanti skausmą.


3. Psichoterapinė muzikos terapija – tai sveikatinimo procesas, kai muzikos terapeutas meninę raišką pasitelkia kaip priemonę, padedančią klientui suvokti savo poreikius, problemas, mintis, jausmus, kompleksus ir suprasti aplinkinį pasaulį ir savo egzistenciją jame. Klientai – tai asmenys, sergantys psichikos ligomis, turintys psichologinių problemų, emocijų ar elgesio sutrikimų, išgyvenantys netektis, dvasines traumas.


4. Socialinės krypties muzikos terapija – muzikos terapijos taikymas sociokultūriniu lygmeniu, kuriant socialinius tarpsisteminius, tarpinstitucinius ryšius bendruomenės, individo ar grupės sveikatinimo tikslais. Klientai – tai vaikai, paaugliai, suaugusieji, turintys įvairių komunikacijos problemų, socialinės adaptacijos sunkumų, praradę mokymosi ar darbo motyvaciją; delinkventinio elgesio asmenys, nuteistieji ar atlikusieji bausmę, imigrantai, nacionalinių mažumų atstovai.


Toks platus muzikos terapijos taikymo sričių laukas grindžiamas suvokimu, kad kiekvienas žmogus yra muzikali būtybė, kad žmogaus ryšys su muzika yra organiškas, užsimezga kiekvienoje pradėtoje gyvybėje ir išlieka nepaisant ligos ar neįgalumo. Todėl kiekvienas reaguoja į muziką ir geba kurti muzikinius ryšius (Nordoff, Robbins, 1997; Shepherd, 2007; Trevarthen, Malloch, 2000; Dissanayake, 1999, cit. Aleksienė, 2010). Muzika veikia žmogaus emocijas ir jausmus, pažintines (kognityvines) ir fiziologines reakcijas ir socialinę sąveiką.


Trys pagrindiniai muzikos terapijos metodai – aktyvioji, receptyvioji ir vokalinė muzikos terapija.


Aktyvieji muzikos terapijos metodai taikomi siekiant:


  • ugdyti adekvatų savęs ir kitų vertinimą;

  • skatinti saviraišką ir kūrybiškumą;

  • plėsti emocinės raiškos lauką;

  • ugdyti atsakomybę už savo elgesį ir jo pasekmes;

  • ugdyti pagarbų požiūrį į kitą asmenį ir toleranciją;

  • siekti pozityvių elgesio pokyčių;

  • ugdyti socialinės sąveikos įgūdžius;

  • ugdyti empatiškumą ir kooperacijos gebėjimus, gebėjimą dalyvauti muzikiniame pokalbyje, naudojant dialoginio improvizacinio muzikavimo principus;

  • skatinti pasitikėjimą kitais ir aktyvų dalyvavimą;

  • ugdyti geranoriškumą, toleranciją kitiems, gebėjimą priimti ir kritiškai, bet pagarbiai vertinti kitokią nuomonę, elgesį;

  • ugdyti geranoriško bendradarbiavimo, komandinio darbo gebėjimus;

  • siekti kiekvieno grupės nario atsakomybės už grupės darbą, ugdyti gebėjimą kritiškai vertinti savo galimybes ir indėlį, darant įtaką grupės procesui.

Muzika kaip reiškinys susideda iš garso šaltinio ir to garso priėmėjo (recipiento). Kad ir kokiu būdu muzika būtų kuriama – improvizuojant, komponuojant, atliekant gyvai ar iš anksto įrašant – galiausiai ji vis tiek yra išgirstama. Taigi muzikos girdėjimas yra receptyviosios muzikos terapijos proceso pamatas ir esminė sudedamoji dalis (Grocke, Wigram, 200, cit. Aleksienė, 2011). Žmogus, besiklausantis muzikos, dėmesį sutelkia į garsus, atklystančius į jo sąmonę iš išorinio pasaulio, seka muzikos garsų ir jų derinių sukeltus vidinius išgyvenimus (Velička, 1995). Tiek ugdomuoju, tiek terapiniu požiūriu tikslingai organizuotas muzikos klausymas yra aktyvi, sąmoningų pastangų reikalaujanti kliento ir terapeuto psichinė veikla. Kaip teigia A. Piličiauskas (1998):


  • muzika pajėgi klausytojo psichikoje modeliuoti būsenų atsiradimą, jų kaitą ir išnykimą, neapibrėždama konkrečios jų reikšmės;

  • klausytojas privalo būti sąmoningai aktyvus, stengtis visa savo psichika rezonuoti (muziką) ir taip išsiaiškinti kūrinyje lyg ir užkoduotų išgyvenimų reikšmę, turinį ir jų plėtotę;

  • norint įsisąmoninti kūrinio poveikio rezultatą, būtina patiriamus jutimus verbalizuojant perkelti į emocijų lygį ir suprasti priežastinį loginį paskirų įsisąmonintų emocijų ryšį. Taip klausytojo (suvokėjo) potyriai perkeliami į meninį vaizdą, kuris padeda geriau pažinti patį suvokėją, t. y. klausytojas geriau pažįsta pats save. Tai skatina gilesnį savęs suvokimą, lavina gebėjimą reflektuoti ir įvardyti patiriamas emocijas (Muzikos terapijos modelio įgyvendinimas mokyklose, 2013). Palyginti su kitais muzikos terapijos metodais, receptyvieji metodai yra universaliausi – gali būti taikomi siekiant fizinių, psichologinių ar socialinių funkcijų pokyčio visose amžiaus grupėse.

Vokalinis muzikos atlikimas (dainavimas) – integrali muzikos terapijos dalis. Čia ypač pabrėžiamas žmogaus kontaktas su kitais individais, jis jiems reikšmingas ir gana intymus emociškai. Dainavimas paprastai traktuojamas kaip komforto šaltinis, atsipalaidavimas nuo streso. Būtent ši komforto funkcija, o ne dainuojančiojo balso kokybė yra esminė terapijai (Aleksienė, 2011). Muzikos terapijoje dainavimas kaip intervencija naudojama siekiant pagerinti klientų fizinę, emocinę būseną; kalbos, atminties ir mąstymo funkcijas; bendravimą, socialinę integraciją ir gyvenimo kokybę (Muzikos terapijos modelio įgyvendinimas mokyklose, 2013).


Kadangi pristatome muzikos terapiją neuromokslų kontekste, norėtume išskirti ir neurologinę muzikos terapiją (NMT) – terapinį muzikos naudojimą, kognityvinių, sensorinių, afektinių, kalbos, kalbėjimo ir judėjimo funkcijų sutrikimų, kuriuos lėmė nervų sistemos trauma ar liga, reabilitacijoje (Thaut, McIntosh, Hoemberg, 2014). Neurologinė muzikos terapija – tai specifinis muzikos terapijos profesijos modelis, sukurtas ir išplėtotas XX a. dėl intensyvios neuromokslų sklaidos. Tuometinės pažangios kognityvinių neuromokslų tyrimų technologijos (smegenovaizdos ir kt.) sudarė galimybes kognityvines galvos smegenų funkcijas tirti in vivo. To pagrindu atskleistas itin sudėtingas galvos smegenyse vykstančių procesų, atliekant ar kuriant muziką, paveikslas. „Muzika yra archainė biologinė galvos smegenų kalba. Estetiškai sudėtingesni „modernūs“ meno darbai (pvz., statulėlės, ornamentai, figūros, funkciniai muzikos instrumentai) sietini su „modernių“ galvos smegenų susiformavimu prieš kone šimtą tūkstančių metų – dešimtimis tūkstančių metų prieš atsirandant rašytinės kalbos artefaktams“ (Thaut, McIntosh, Hoemberg, 2014). Šiandien jau yra aišku, kad muzika – tai galvos smegenų veiklos rezultatas, kad muzikos veikiamos galvos smegenys kinta, nes muzikinis stimulas jose suaktyvina sudėtingus informacijos apdorojimo procesus (pagal Thaut, McIntosh, Hoemberg, 2014). Daugelį metų mokslininkai siekė atskleisti, kas vyksta galvos smegenyse aktyviai ar pasyviai įsitraukiant į muzikinę veiklą. Siekė atrasti atskirus, išskirtinai už muzikinės informacijos apdorojimą atsakingus centrus, nubraižyti savotišką žemėlapį, žymintį už muziką atsakingų smegenų sritis (Peretz, 2002). Tačiau atliekant išsamius smegenų plastiškumo tyrimus, suintensyvėjusius paskutiniame XX a. dešimtmetyje, prieita prie išvados, kad atskira galvos smegenų sritis, kuri būtų atsakinga už muzikinės informacijos apdorojimą, neegzistuoja (Peretz, 2002; Thaut, 2008). Skirtingi muzikos elementai (garso aukštis, tembras, garsumas, ritmas, harmonija) tuo pačiu metu apdorojami abiejuose galvos smegenų pusrutuliuose esančiuose centruose, aktyvinant plačius neuroninius tinklus, kurie dalyvauja ne tik muzikinio elgesio, bet ir pažintinių, motorinių, kalbos ar kalbėjimo funkcijų ar afektų valdyme (Thaut et al., 2014).


Per išsamius neuromokslinius, taikomuosius biomedicininius muzikos tyrimus sukaupta mokslinių duomenų bazė paskatino naujas įžvalgas apie muzikos pritaikymą terapijoje. Į muziką buvo pažvelgta kaip į struktūrinį sensorinį stimulą, kuris suaktyvina už judesių kontrolę, kalbos, kalbėjimo, pažintines funkcijas ir emocijas atsakingas galvos smegenų sritis, todėl gali būti pasitelkiamas šių funkcijų reabilitacijai (Thaut et al., 2014, 2014). 1990-aisiais šios idėjos pagrindu pradėta kurti Neurologinė muzikos terapija, kuri aiškinama 6 nuostatomis (Thaut el al., 2014):


1. NMT apibrėžiama kaip terapinis muzikos naudojimas, kognityvinių, sensorinių, afektinių, kalbos, kalbėjimo ir judėjimo funkcijų sutrikimų, kuriuos lėmė nervų sistemos trauma ar liga, reabilitacijoje.


2. NMT pagrįsta neuromoksliniais muzikos suvokimo ir atlikimo modeliais bei žiniomis apie muzikos poveikį nemuzikinėms galvos smegenų ir elgesio funkcijoms.


3. Terapinių technikų terminologija ir taikymas yra standartizuoti. Tai – terapiniai muzikiniai pratimai, kurie adaptuojami pagal individualius kliento sveikatos poreikius.


4. Terapinės technikos pagrįstos taikomųjų mokslinių tyrimų duomenimis ir orientuotos į nemuzikinius terapinius tikslus.


5. Šias technikas praktikuojantys specialistai turi būti įgiję papildomą kvalifikaciją, apimančią muzikos ir neurologinės muzikos terapijos, neuroanatomijos, fiziologijos, neuropatologijos, medicininės terminologijos, kognityvinių, kalbos ir kalbėjimo, judėjimo ir atramos funkcijų reabilitacijos kompetencijas. 6. NMT yra tarpdalykinė. Muzikos terapeutai gali prasmingai prisidėti prie reabilitacijos komandos darbo. Giminingų sveikatos priežiūros profesijų specialistai gali efektyviai pritaikyti NMT principus ir medžiagą dirbdami pagal savo profesinę kompetenciją.

Šiandien NMT sudaro dvidešimt standartizuotų technikų, skirtų judėjimo, kalbos ir kalbėjimo, pažintinių funkcijų sutrikimų reabilitacijai iri psichosocialinei reabilitacijai. NMT yra dinamiška ir kintanti – jos technikos plėtojamos, atsižvelgiant į naujas mokslines žinias.

Literatūra:

Abramavičiūtė, Z. (2015). Epilepsija sergančių asmenų socialinė įtrauktis taikant muzikos terapiją. Daktaro disertacija.

Aleksienė, V. (2010). Muzikos terapijos taikymas socialiniame darbe. I dalis. Teorija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.

Aleksienė, V. (2011). Muzikos terapijos taikymas socialiniame darbe. II dalis. Metodai. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.

Bruscia, K. (1998a). Defining Music Therapy (2nd ed.). Gilsum NH: Barcelona Publishers.

Grocke, D., Wigram, T. (2007). Receptive Methods in Music Therapy. Techniques and Clinical Applications for Music Therapy Clinicians, Educators and Students. London, Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers.

Nordoff, P., Robbins, C. (1977). Creative Music Therapy. New York: Harper and Row.

Peretz, I. (2002). Brain Specialization for Music. The Neuroscientist 8 (4), 374–382.

Piličiauskas, A. (1998). Muzikos pažinimas. Vilnius: LAMUC.

Ruud, E. (1998). Music Therapy: Improvisation, Communication and Culture. Gilsum, NH: Barcelona Publishers.

Thaut, M., Thaut, C., McIntosh, K. (2014). Melodic Intonation Therapy. In M. Thaut, V. Hoemberg (Eds). Handbook of Neurological Music Therapy (140–145). Oxford: Oxford University Press

Thaut, M. (2008). Rhythm, music, and the brain. New York and London: Routledge.

Thaut, M. (2014). Assessment and the Transformational Design Model. In M. Thaut, V. Hoemberg (Eds). Handbook of Neurological Music Therapy (pp. 60–68). Oxford: Oxford University Press.