Ieškoti

Mokslas prie kavos puodelio


Priklausomybė nuo narkotikų nėra asmeninis pasirinkimas


Priklausomybė nuo narkotikų yra viena labiausiai nepripažįstamų ligų visuomenėje. Dauguma žmonių vis dar mano, kad žmogus tampa priklausomas nuo narkotikų ne todėl, kad serga chronine liga, o todėl, kad yra žemos moralės ir pats pasirenka tokį malonumą. "Tai tavo pasirinkimas", "Tu pats priėmei šį klaidingą sprendimą", "Tiesiog sakyk NE" (angl. "Just say NO") - tokias frazes mes neretai išgirstame per televiziją diskusijų apie priklausomybės ligas metu. Mūsų visuomenėje su priklausomybę turinčiais žmonėmis elgiamasi, kaip su silpnavaliais kvaileliais, o ne chroniškai sergančiais pacientais. Toks požiūris turėtų kuo greičiau pasikeisti.


Šios savaitės straipsnyje pabandysiu paaiškinti, kodėl mūsų smegenys pripranta prie narkotikų ir, kokios yra neurobiologinės narkotikų priklausomybės pasekmės. Deja, priklausomybė nuo narkotikų nepriklauso nuo asmeninio pasirinkimo. Pačioje priklausomybių tyrimų pradžioje 1930-aisiais mokslininkai manė, kad priklausomybę parodanti elgsena tėra viena iš silpnavališkumo formų. To meto psichiatrai teigė, kad geriausias būdas kovoti prieš priklausomybes - taikyti įvairias fizines ir psichologines bausmes. Pastarosios bausmės turėjo "prižadinti iš miego" pacientų valią ir padėti jiems išbristi iš narkotikų liūno. Tiesa pasakius, nėra sunku suvokti, kodėl tuometiniai psichiatrai taip mąstė – visų pirma, jie neturėjo smegenų vizualizacijos technologijų, antra - žmogaus smegenų neurobiologijos tyrimams nebuvo naudojami gyvūniniai modeliai, o teisinė to meto sistema, ko gero, buvo daug konservatyvesnė vertinant nusižengimus, padarytus nuo narkotikų priklausomų asmenų (pvz., vagystes, apgavystes, prostituciją). Šių dienų mokslinis požiūris yra stipriai pasikeitęs. Priklausomybės, nesvarbu, kokios jos būtų - narkotikai, lošimas, maistas - pakeičia mūsų smegenų struktūrą ir funkcijas. Priklausomybė nuo narkotikų yra panaši į kitas chronines ligas, tokias, kaip diabetas ar kraujagyslių ligos. Lygiai taip pat, kaip diabetas kenkia normaliam kasos funkcionavimui, ar kaip kraujagyslių ligos daro neigiamą įtaką žmogaus širdžiai, taip narkotikų priklausomybė žaloja mūsų smegenis. Narkotikų priklausomybė yra apibrėžiama, kaip pastovus noras patenkinti fizinį ir/ar psichologinį poreikį vartoti įprotį formuojančias medžiagas, tokias kaip alkoholis, tabakas ar kokainas. Jei priklausomas asmuo nesugeba patenkinti geidžiamų narkotikų poreikio, jam prasideda abstinencijos sindromas. Abstinencijos sindromas yra pavojingas dalykas. Patiriantys jį asmenys gali prarasti apetitą, jausti galvos skausmą, nerimą, vemti, patirti raumenų ir sąnarių skausmus ar net traukulius. Kartais žmones gali ištikti net mirtis. Kai kurie priklausomybę turintys asmenys sugeba išbristi iš priklausomybės liūno, naudodamiesi psichoterapija (pvz., grupine buvusių alkoholikų terapija), įvairiais vaistais, "užsikodavimu", ar panašiai. Labai akivaizdu, kad vienam, be niekieno pagalbos yra labai sunku ištrūkti iš narkotikų priklausomybės nąsrų. Priklausomybė nuo narkotikų yra stiprų paveldimumą rodanti liga.

Norėdami įrodyti ligų genetinį paveldimumą, mokslininkai pasitelkia atskirai įsivaikintų dvynių metodologiją. Dvynių genomai (genų visuma) yra ypatingai panašūs. Pagal pagrindinį šios metodikos principą įvaikinti dvyniai gyvena skirtingose šeimose: jei vaikai užaugę tampa priklausomi nuo psichotropinių medžiagų (pvz. alkoholio), tuomet galima teigti, kad priklausomybė narkotikams yra stipraus paveldimumo liga. Juk nepaisant to, kad vaikai užauga skirtingose šeimose, abu dvyniai tampa priklausomi nuo psichotropinių medžiagų. Jei dvyniai vis dėlto netampa priklausomi nuo narkotikų, mokslininkai gali daryti išvadą, kad aplinka daro didesnę įtaką narkotikų priklausomybės atsiradimui nei paveldimumas. Dvynių įsivaikinimo tyrimai atskleidė, kad nuo 40% iki 60% narkotikų priklausomybės atvejų liga yra paveldima. Todėl galime teigti, kad priklausomai nuo biologinio tėvo arba motinos, kai kuriems žmonėms kyla didesnė grėsmė tapti priklausomiems nuo narkotikų. Tai kas gi atsitinka mūsų smegenims, kad norint nustoti vartoti narkotikus, mums beveik visada būtina kitų pagalba? Kodėl priklausomybė nuo narkotikų yra labai genetiškai paveldima? Kuo pasižymi narkotikų priklausomybės neurobiologija? Visų pirma, reikia suprasti, kodėl mūsų smegenims patinka narkotikai. Pradėkime šią istoriją nuo biocheminės molekulės pavadinimu dopaminas. Dopaminas yra biocheminė molekulė, valdanti valingus kūno judesius ir mūsų emocines reakcijas. Skaitytojai gali galvoti apie dopaminą, kaip apie molekulę, kuri teikia "malonumą". Kuo daugiau dopamino, tuo "maloniau" žmogus jaučiasi.


Daugiausiai dopamino išskiriama limbinėje smegenų sistemoje. Limbinė sistema yra tarsi smegenų atlygio centras. Ši sistema yra sudaryta iš trijų sub-struktūrų - prigludusio branduolio (angl. nucleus accumbens), amigdalos (angl. amygdala) ir hipokampo (angl. hyppocampus) (žr. iliustraciją straipsnio apačioje). Dopaminas yra išskiriamas prigludusiame branduolyje, nes čia yra gausu dopaminą išskiriančių neuronų. Taigi, kai žmogus suvartoja kokį nors narkotiką, jo smegenų limbinėje sistemoje esantis prigludęs branduolys išskleidžia gausybę dopamino molekulių, kurios sukelia malonią savijautą. Štai kodėl mūsų smegenys mėgsta narkotikus.


Antras fenomenas, kurį svarbu suprasti, yra tai, kaip mūsų smegenys išmoksta asocijuoti narkotikus su malonumu. Dopaminas dažnai sąveikauja su kita biochemine molekule, vadinama glutamatu. Ši sąveika stipriai paveikia smegenų centrą, atsakingą už atlygiu paremtą mokymąsi. Vertinant iš evoliucinės perspektyvos, limbinė sistema susiedavo malonumą su išgyvenimui svarbia elgsena, tokia kaip maitinimasis ar poravimasis. Priklausomybę keliančios medžiagos išskiria dopaminą, kuris su savo "draugu" glutamatu "užvaldo" šią atlygio sistemą. Narkotikas tampa "būtinas" asmens išgyvenimui, todėl priklausomas žmogus pradeda norėti narkotikų. Svarbią rolę čia suvaidina ir kitos limbinės sistemos struktūros - hipokampas ir amigdala. Hipokampo funkcija yra formuoti greito narkotikų sukelto malonumo įspūdį individo atmintyje, o amigdala sukuria neuroninius signalus, atsakingus už naujai atsiradusį troškimą pasitenkinti narkotikais. Visų šių procesų visuma nulemia tai, kad smegenys išmoksta mėgti narkotikus ir pradeda jų trokšti kiekvieną dieną.





Kodėl faktas, kad priklausomybė nuo narkotikų nėra asmeninis pasirinkimas, turėtų rūpėti Lietuvoje? Mano nuomone, vadovaujantis juo, turėtų keistis Lietuvos visuomenės sveikatos politiką narkotikų klausimais. Dabartinė narkotikų politikos filosofija remiasi "karo prieš narkotikus" nuostata. Galvojama, kad geriausias būdas kovoti prieš narkotikų plitimą ir vartojimą yra tiekimo grandinės trečiose pasaulio šalyse (tokiose, kaip Meksika, Afganistanas) eliminavimas, vietinių platintojų ir vartotojų baudimas. Svarbu pabrėžti, kad "karas prieš narkotikus" vis dar neatnešė norimų rezultatų, nors yra vykdomas nuo 70-ųjų. Kodėl? Na, aš manau, kad to priežastis yra įstatymai, kurie nėra paremti šiuolaikiniais mokslo atradimais - šioje srityje mes vis dar esame 1930-uosiuose. Įstatymai neturėtų skatinti elgtis su priklausomybę turinčiais asmenimis taip pat, kaip su žiauriais nusikaltėliais. Teisinė sistema turėtų padėti įsiklausyti į mokslininkų nuomonę ir stengtis ne bausti, o padėti reabilituoti su narkotikais susijusius asmenis. Visuomenė neturėtų skirtingai elgtis su asmeniu, iškritusiu iš darbo rinkos dėl lūžusios kojos ir asmeniu nebegalinčiu dirbti dėl priklausomybės nuo narkotikų.


Geru alternatyvios narkotikų politikos modelio pavyzdžiu yra Portugalija. Portugalija dekriminalizavo visus narkotikus 2001-iasiais metais. Teisinis terminas “dekriminalizacija” reiškia, kad valstybė nebaudžia narkotikus vartojančių asmenų, bet vis tiek netoleruoja narkotikų platinimo. Be to, Portugalijos vyriausybė įkūrė centrus, kuriuose nuo narkotikų priklausomi žmonės gali susileisti narkotikų, prižiūrimi medikų. Šiuose centruose yra dalinami nauji švirkštai, siekiant sumažinti užsikrėtimų riziką (pvz. ŽIV virusu, hepatitu B). Dabar šioje Pietų Europos šalyje vyksta nuostabūs visuomeniniai pokyčiai. Joje stipriai sumažėjo žmonių, kenčiančių dėl narkotikų vartojimo, nes dekriminalizacija paskatino ieškoti pagalbos būdų. Žmonių, perdozavusių narkotikų, skaičius vienam milijonui gyventojų pakito nuo didžiausio Europoje 2001 - aisiais metais į vieną iš mažiausių 2012-aisiais.


Narkotikai yra labai pavojingas ir brangiai visuomenei kainuojantis socialinis fenomenas. Vienintelis būdas sumažinti šiuos kaštus yra kurti visuomeninę sveikatos politiką, paremtą mokslu apie priklausomybę nuo narkotikų. Šis mokslas tvirtai teigia - priklausomybė nuo narkotikų nėra asmeninis pasirinkimas.

Video apie neurobiologinius priklausomybės mechanizmus.

Straipsnį INA vardu parengė Matas Vitkauskas

Šaltiniai: https://www.uk-rehab.com/drug-addiction/why-drug-addiction-is-not-a-choice/

https://www.health.harvard.edu/…/how-addiction-hijacks-the-brain

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/15743669/#:~:text=Dopaminergic neurons of the midbrain,the mammalian central nervous system.&text=Dopaminergic neurons are found in,and a high iron content.

https://www.cato.org/policy-analysis/four-decades-counting-continued-failure-war-drugs

https://transformdrugs.org/drug-decriminalisation-in-portugal-setting-the-record-straight/#:~:text=Portugal decriminalised the personal possession,as fines or community service Iliustracijų šaltiniai: https://www.health.harvard.edu/…/how-addiction-hijacks-the-brain https://en.wikipedia.org/wiki/Just_Say_No https://transformdrugs.org/drug-decriminalisation-in-portugal-setting-the-record-straight/#:~:text=Portugal decriminalised the personal possession,as fines or community service https://www.health.harvard.edu/blog/brain-plasticity-in-drug-addiction-burden-and-benefit-2020062620479