Ieškoti

Mokslas prie kavos puodelio

Kai menas susipina su neuromokslais - sinestezijos istorija

1911-ieji metai, Miunchenas, Vokietija. Ruduo. Šiuo metų laiku Miunchenas atšąla, oras pasidaro pritvinkęs vėsios drėgmės, o vėjo gūsis priverčia drebėti net ir šilčiausiai apsirengusius. Vakarais Miuncheno gatvės ištuštėja - miesto gyventojai maloniau renkasi svečiuotis vieni pas kitus ar jaukiai vakaroti namie su šiltu gėrimu rankose greta židinio. Tik ne šį vakarą. Naktinis prieškario Miunchenas atrodo tarsi prabudęs iš ilgo miego. Viso miesto akys nukrypusios į Miuncheno koncertų salę.


Elegantiškai apsirengusių ponių ir ponų minia lėtai braunasi į koncertų salę. Šiąnakt čia pasirodys įžymusis austrų kompozitorius Arnoldas Šonbergas (Arnold Shoenberg). Kažkur šioje minioje trypčioja 45-erių rusų tapytojas Vasilijus Kandinskis (WassilyKandinsky). Vasilijaus apranga išduoda, kad jis nepriklauso aukščiausiams Miuncheno kultūrinio elito sluoksniams. Panašu, kad pačiam Vasilijui tai nelabai rūpi. Iš jo nekantraus tripčiojimo galima spręsti, kad jis seniai laukė šio pasirodymo.


Tik įžengęs į vidų, Vasilijus pajunta ypatingą atmosferą. Koncertų salė pilnut pilnutėlė. Erdvė užpildyta žmonių pašnekesių ir tabako dūmų, kurie, pučiami prašmatniai apsirengusių ponų, lėtai kyla į palubes. Suradęs savo ložę, Kandinskis atsisėda, bet negali nustigti vietoje: - "Pagaliau galėsiu pamatyti šį įžymųjį Vienos mokyklos kompozitorių",- mąsto jis.


Šonbergo koncertas pribloškia Kandinskį. Vasilijus jaučia viską - romantinius motyvus, harmoninius atoniškumus, negirdėtas melodijos progresijas. Bet labiausiai į jo atmintį įsirėžia… geltona spalva. Klausantis Šonbergo, Kandinskio akis užlieja geltonis. Ši spalva yra tarytum geltonas rūkas, nusileidęs ant jo. Tarytum neaiški spalvota esencija, užgožianti jo regėjimo lauko pakraščius. Koncerto metu ši geltona spalva kinta, transformuojasi į skritingas formas ir skirtingus atspalvius. Pasibaigus koncertui, Kandinskis skuba namo, pasiryžęs perkelti atmintyje įsirėžusius geltonus atspalvius ant drobės. Kandinskis dirba be pertraukų. Jis dar to nežino, bet šis darbas pakeis jo meninę kryptį. Pirmą kartą per visą savo meninę karjerą jis nesiekia tiksliai atvaizduoti jį supančios realybės. Jam žymiai svarbiau pavaizduoti tą jausmą, tą geltoną esenciją, kurią jis matė, klausydamas Šonbergo. Kandinskis pirmą kartą nori pasauliui parodyti, kaip abstrakti meninė koncepcija gali būti pavaizduota drobėje. Po šešiolikos valandų sunkaus darbo Kandinskis pasijunta laimingas. Jam pavyko. Savo naująjį meno kūrinį jis pavadina "Įspūdis III (Koncertas)" (angl. "Impression III (Concert)).



Deja, bet pastaroji istorija greičiausiai nevyko iš tiesų, nes ją sugalvojau jaukiai sėdėdamas prie savo rašomojo stalo 2021-aisiais Singapūre. Vis dėlto, Vasilijus Kandinskis, neretai vadinamas abstrakčiojo meno pradininku, buvo iš tiesų neįtikėtinai įkvėptas žymaus austrų kompozitoriaus Arnoldo Šonbergo koncerto, kurio klausėsi 1911 metais Miunchene, kur tuo metu ir gyveno. Geltona esencija, kurią Šonbergas regėjo muzikinio atlikimo metu, įkvepė jį sukurti tikrą paveikslą, pavadinimu "Įspūdis III (Koncertas)" (angl. "Impression III (Concert)") (žr. apačioje). Šios istorijos moralas nėra apie patį Kandinskį, jo socialinį statusą prieškario Miunchene ar Arnoldo Šonbergo kūrybą. Ši istorija yra įdomi tuo, kad Vasilijus Kandinskis sugebėjo pamatyti spalvas, klausydamas muzikos. Neuromokslai turi šiam fenomenui pavadinimą - sinestezija. Sinestezija yra tarsi kelių "pojūčių sąjunga". Kandinskio atveju, jo klausa "susijungė" su vaizdu. Šis specifinis sinestezijos tipas yra vadinamas chromestezija.


Daug įžymių meninkų patyrė sinesteziją: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh), Diukas Elingtonas (Duke Ellington), Vladimiras Nabokovas (Vladimir Nabokov), Ferencas Listas (Franz Liszt), Janas Sibelijus (Jean Sibelius). Net ir šiuo metu žinomi menininkai, tokie kaip Lady Gaga, Farelis Viljamsas (Pharell Wiliams), Keni Vest (Kanye West) ar Frankas Aušenas (Frank Ocean) prisipažįsta patiriantys "pojūčių sasają", būdingą sinestezijai. Dauguma šių menininkų teigia, kad sinestezija labai stipriai paveikė jų meną ir padarė juos "geresniais" menininkais. Puikus pavyzdys yra Diukas Elingtonas (Edward Kennedy Ellington). Garsusis amerikiečių džiazo kompozitorius teigia, kad sinestezija jam suteikė "absoliučią klausą" (gebėjimą girdint atpažinti visas natas). Diukas teigė, kad jam būdavo ypač lengva atskirti vieną natą nuo kitos, dėl to, kad jos skirtingai paveikdavo jo regos lauką.


Ne visi žmonės, patiriantys sinesteziją, patiria chromesteziją (garso sąsają su spalva). Pavyzdžiui, žymusis novelės "Lolita" autorius Vladimiras Nabokovas spalvotai matydavo raides ir skaičius. Skirtingos žodžių ar sakinių kombinacijos iššaukdavo skirtingus spalvų raštus, kurie Nabokovui leisdavo geriau struktūruoti savo mintis. Šio tipo sinestezija yra vadinama grafemos ir spalvos sinestezija. Šiuo metu yra aprašyta apie aštuoniasdešimt skirtingų sinestezijos tipų. Sinestezija gali pasireikšti kaip skoniai iššaukiantys spalvas, vaizdai, kurie priverčia pajausti sąlytį, ar garsai, kurie leidžia žmogui pasijausti taip, lyg kažkas liestų skirtingas jo kūno dalis.



Didžiulė sinestezijos tipų įvairovė nulemia tai, kad apibendrintą sinestezijos neurobiologinį mechanizmą yra sunku nustatyti. Šiame straipsnyje aš pabandysiu paaiškinti dažniausiai aptinkamo sinestezijos tipo - grafemos ir spalvos sinestezijos (raidžių/skaičių sąsajos su spalva) neurobiologinį mechanizmą. Svarbu pabrėžti, kad tikrasis neuromokslinis šio fenomeno paaiškinimas greičiausiai yra sudėtingesnis nei jį bandau paaiškinti aš – paprastas neuromokslų bakalauras, remdamasis savo teorinėmis žiniomis ir siekdamas padaryti tai suprantamai ir supaprastintai. Taigi, nepamirštant šio pastebėjimo, siūlau nerti į sinestezijos neuromokslą!


Populiariausia sinesteziją paaiškinanti teorija remiasi "kryžminio aktyvavimo" (angl. "cross-activation) hipoteze. Pagrindinė šios teorijos idėja yra tai, kad sinestetiški pojūčiai kyla dėl "komunikacijos" tarp skirtingų smegenų centrų, atsakingų už skirtingas smegenų funkcijas. Pavyzdžiui: grafemos ir spalvų (raidžių/skaičių ir spalvų sąsajos) sinestezija dažnai yra paaiškinama kaip kryžminis smegenų centrų, atsakingų už raidžių/skaičių atpažinimą, ir regos centro, vadinamo V4, aktyvavimas. Šios smegenys yra pavaizduotos paveikslėlyje straipsnio apačioje. Mokslininkai kelia hipotezę, kad dvigubas skirtingų jutimo centrų aktyvavimas yra neurologinio vystymosi sutrikimo pasekmė kuri sutrikdo normalų sinaptino genėjimo (angl. pruning) procesą.


Sinaptinis genėjimas yra neuromokslinis fenomenas, kurio tikslas yra "mažinti smegenis". Žmogiškosios smegenys privalo "prisitaikyti" prie mus supančio pasaulio, tam, kad kuo geriau mums "pasitarnautų". Kartais tai reiškia smegenų genėjimą, dėl kurio smegenys praranda dalį ląstelių. Bet kodėl gi mums naudinga "mažinti savo smegenis"? Ar dėl to mes netampame kvailesni, mažiau imlūs mus supančiam pasauliui?


Paaiškinimą pradėkime nuo kūdikio smegenų. Kūdikių smegenys turi apie 100 milijardų neuronų. Suaugusios žmogaus smegenys turi maždaug 15% neuronų, kuriuos turėjo kūdikio smegenys. Vaikui augant ir suvokiant jį supantį pasaulį, yra svarbu, kad būtų sustiprinamos naudingiausios sinapsės (jungtys tarp neuronų), o "nereikalingos" sinapsės būtų susilpninamos ar apskritai eliminuojamos. Kruopštus sinapsių eliminavimas padaro žmogaus smegenis "naudingesnėmis" ir labiau pasiruošusiomis mus supančiam pasauliui. Raidžių/skaičių ir spalvos sinestezija pasireiškia, kaip šio sinaptinio genėjimo nebuvimas - neuroninės jungtys, jungiančios spalvos (V4) regioną ir grafemos regioną yra "neatskiriamos" sinaptinio genėjimo procese kūdikio smegenims bręstant. "Kryžminis aktyvavimas" gali būti paaiškinimas, kaip greta esančių smegenų jutimo centrų sąsaja, atsiradusi todėl, kad smegenys "neišgenėjo" pačios savęs.


Pagrindiniai "kryžminio aktyvavimo" teorijos įrodymai atrandami atliekant funkcinius neuroninius vaizdavimo tyrimus. Funkcinis neuroninis vaizdavimas yra neuromokslinės metodologijos šaka, tirianti žmogaus smegenų pokyčius atliekant skirtingas kognityvines užduotis. Norėdami suprasti, kas vyksta pacientų smegenyse, neuromokslininkai naudoja neuroninio vaizdavimo įrenginius (pvz., magnetinio rezonanso aparatus), kurie geba neinvaziškai sekti deguonies prisotinto kraujo judėjimą smegenyse. Šių įrenginių veikimo principai nebus aptariami šiame straipsnyje. Tačiau tiriant, remiamasi principu, jog aktyvūs smegenų centrai reikalauja deguonimi prisotinto kraujo kaip “kuro”. Kuo daugiau prisotinto kraujo magnetinio rezonanso įrenginiu fiksuojama paciento smegenų centre, tuo aktyvesnis tas centras yra kognityvinės užduoties metu.


Pastaroji metodologija buvo naudojama tirti sinesteziją. Štai kaip atrodo tokių studijų procesas: pacientas yra patalpinamas į magnetinio rezonanso aparatą, ir jam duodama perskaityti teksto pastraipą. Mokslininkai tiria dvi grupes: pacientus, patiriančius skaičių/raidžių ir spalvos sinesteziją bei pacientus, kurie tokios sąsajos neturi. Tyrimo rezultai rodo, kad žmonėms, turintiems sinesteziją, skaitant, jų spalvos jutimo regionas (V4) tampa aktyvesnis nei sinestezijos nepatiriančių žmonių (Hubbard et al. 2005a). Šio tyrimo rezultatai įtikinamai įrodo, kad sinestetinė patirtis ir "kryžminis" skirtingų smegenų centrų aktyvumas koreliuoja.


*Smegenų regionai "kryžmiškai aktyvuoti" grafemos ir spalvų sinestezijos metu (žalia=grafemos atpažinimo centras, raudona=V4 spalvos atpažinimo centras).


Koreliacija nėra tas pats, kas priežastinis ryšys. “Kryžminės aktyvacijos” hipotezė paaiškina keletą sinestezijos tipų, tačiau kai kurie kiti sinestezijos tipai yra sunkiau paaiškinami. Pavyzdžiui, kai kurie smegenų jutimo centrai yra "toli" vienas nuo kito, tad sunkiai tikėtina, kad bendras šių centrų aktyvavimas yra per mažo genėjimo pasekmė. Neurobiologinis sinestezijos paaiškinimas vis dar yra šiokia tokia paslaptis neuromokslininkams ir yra aktyviai tiriamas.


Žmonės, kuriems nustatyta sinestezija, dažnai sako nežinoję, jog tai "nenormalu". Jie galvoja, kad visų žmonių akis, klausantis Šonbergo, užlieja geltonas rūkas . Tiesa yra tai, kad apie 4 proc. pasaulio žmonių patiria sinesteziją. Kai kurie mokslininkai mano, kad egzistuoja sinestezijos spektras ir, kad sinesteziją turi dauguma žmonių. Tokie mokslininkai neretai primena, kad dauguma žmonių nevalingai susigūžia, išgirdę į lentą braukiamų nagų garsą. Tokie "sinestezijos" atvejai galėtų būti pryliginti "silpnai sinestezijos" formai, nes klausa iššaukia nekontroliuojamą kūno atsaką. Įdomu ir tai, kad galbūt įmanoma dirbtinai sukelti sinestezijos pojūtį suaugusioms "nesinestetiškoms" smegenims. Medicininėje literatūroje aprašoma daugybė atvejų, kai sunkūs galvos sužalojimai, tokie kaip laikinosios skilties epilepsija (angl. temporal lobe epilepsy), galvos trauma, insultas ar galvos smegenų vėžys padaro žmones sinestetais. Kitas, galimai mažiau skausmingas, būdas dirbtinai sukelti sinesteziją, gali būti narkotikai, tokie kaip LSD, meskalinas (angl. mescaline) ar marihuana.


Rašydamas šį straipsnį, ganėtinai daug mąsčiau apie savo pajūčius, apie "unikalų" meną ir kaip sinestezija galėtų pakeisti mano gyvenimą. Galbūt paprasti "nesinestetai", tokie kaip aš ar tu, skaitytojau, taip pat galėtų patirti šią nuostabią "jutimų sąsają"? Galbūt dirbtinai sukelta sinestezija ateityje padarys reikšmingą įtaką menui ir sukurs naujas jo formas bei konceptus, pakeisiančius mūsų požiūrį į supantį pasaulį? O galbūt tai jau atsitiko... tik mes dar nežinome, kad šios įtakos turi neuromoksliškai apibrėžtą terminą - sinestezija.


P. S.

Pradžioje pasakojama šio straipsnio istorija yra išgalvota ir istorinių aplinkybių neatitinka. Yra neteisinga teigti, kad Šonbergas buvo žinomas kompozitorius 1911 metais bei tai, kad minios grūdosi išgirsti jo atlikimo. Tuo metu Šonbergas buvo sunkiai besiverčiantis meninkas, gyvenęs Berlyne. Šią istoriją išgalvojau, norėdamas pridėti dramatiškumo savo pasakojimui.


Tai, kad Šonbergo koncertas padarė įtaką meninei Kandinskio karjerai, taip pat neatitinka realybės. Kandinskio menui muzikos sinestezė darė stiprią įtaką, bet nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent tas lemtingas koncertas 1911 metais pakeitė jo gyvenimą. Meno istorijos diskusija apie įtakas, nulėmusias Kandinskio posukį į abstrakcionizmą, yra komplikuota ir nesusijusi su šio straipsnio neuromoksline paskirtimi. Mokomasis vaizdo įrašas apie sinesteziją.

Straipsnį INA vardu parengė Matas Vitkauskas



Šaltiniai: https://neurosciencenews.com/synesthesia-tuesday-red-5003/

https://www.psychologytoday.com/sg/blog/sensorium/201308/vincent-van-gogh-was-likely-synesthete

https://www.denverartmuseum.org/en/blog/wassily-kandinskys-symphony-colors#:~:text=The neurological phenomenon Kandinsky experienced,another sense%2C such as sight.

https://www.brainpickings.org/2018/05/15/nabokov-synesthesia/

https://www.bbc.com/culture/article/20140904-i-see-songs-in-colour

https://www.pnas.org/content/117/28/16096

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0896627305008354#:~:text=For details see Hubbard et,(2005a)

https://artsandculture.google.com/story/QgUxxeY10_VADg Iliustracijų šaltiniai: https://web.archive.org/web/20060527085838/http://psy.ucsd.edu/~edhubbard/papers/JCS.pdf

Vėlesnioji Kandinskio kūryba: https://www.wassilykandinsky.net/work-50.php

Įspūdis III (Koncertas) (angl. "Impression III (Concert)") : https://www.bbc.com/culture/article/20140904-i-see-songs-in-colour