Ieškoti

Mokslas prie kavos puodelio

Psichodelinės terapijos renesansas

„Praėjusį penktadienį, 1943 m. balandžio 16 d. buvau priverstas vidurdienį nutraukti darbą laboratorijoje ir grįžti namo, nes mane užklupo savotiškas nerimas, susijęs su lengvu galvos svaigimu. Grįžęs namo aš atsiguliau ir nugrimzdau į nemalonų svaigulį, pasižymintį ypatingu vaizduotės aktyvumu. Kai gulėjau apsvaigęs, užsimerkęs <...>, mane užklupo nepertraukiamas fantastiškų nepaprasto plastiškumo ir ryškumo vaizdų srautas, kurį lydėjo intensyvus, į kaleidoskopą panašus spalvų žaismas. Ši būklė palaipsniui išnyko maždaug po dviejų valandų“ – tai yra pirmasis užregistruotas lizergo rūgšties dietilamido (LSD) sukeltos psichodelinės būsenos patyrimas [1]. Pastarąjį dienoraščio įrašą padarė LSD tėvas, šveicarų chemikas Alfredas Hofmanas (Alfred Hofmann). Tuo metu Hofmanas ieškojo junginių, struktūriškai panašių į skalsių alkaloidus, kurie galėtų veikti kaip analeptikai – vaistai, stimuliuojantys paciento kvėpavimo sistemą. Hofmanas netyčia susidūrė su LSD, jo pirštų galiukams sugėrus mikroskopinį jo kiekį. Iš nedidelio kiekio, kaip niekad paveikusio jo mintis, buvo galima spręsti apie nepaprastą vaisto stiprumą. Netyčinis vaisto poveikis paskatino chemiką dar šiek tiek paeksperimentuoti, o tai privertė jį pagalvoti ir apie psichiatrinį vaisto pritaikymą.


Hofmanas išsiuntė porą LSD pavyzdžių savo kolegoms, dirbantiems psichiatrijos srityje. Gana greitai psichiatrai pradėjo eksperimentuoti su šiuo vaistu. LSD sukelta pasikeitusi sąmonės būsena suintrigavo psichiatrus, nes jie manė, kad tai leidžia jiems žvilgtelėti į pasąmonę, mintis, kurios slepiasi žmogaus sąmonės gelmėse ir kurios dažniausiai yra slopinamos. Kiti psichiatrai manė, kad patys eksperimentuodami su šiuo vaistu galėtų geriau suprasti, kaip jaučiasi jų šizofrenija sergantys pacientai, ir atitinkamai pritaikyti gydymą. Buvo atlikti priklausomybės, nerimo, alkoholizmo, obsesinio kompulsinio sindromo (OKS), šizofrenijos ir depresijos medicininiai eksperimentai. Atrodė, kad psichiatrija pasiekė dar vieną mokslinę revoliuciją.


Netrukus psichodeliniai vaistai pasiekė žmones už psichiatrų kabinetų ribų. Kai pagalvojame apie 60-uosius ir psichodelikus, prisimename rausvai oranžinius sūkurius, nuogus žmones su gėlėmis plaukuose ir sitarų (toks gitarą primenantis muzikos instrumentas) skambesį [2]. „Rūgšties lašinimas“ (angl. “dropping acid”) paveikė daugelio šios kartos menininkų, tokių kaip Bobas Dylanas, „The Beatles“ ir Džimi Hendriksas, mintis. Kontrkultūrinį judėjimą, kuris priešinosi Vietnamo karui, iš dalies įkvėpė šūkiai, tokie kaip „Turn on, tune in, drop out” („išbandyk, įsiklausyk, išstok”) [3], kurį sukūrė garsusis Harvardo psichologas Timotis Lyri (Tymothy Leary). Maištinga šešiasdešimtųjų siela turėjo savo pasekmes.


Moralinė panika, kilusi dėl hipių judėjimo ir jų meilės psichodelikams, 70-ųjų vidury iššaukė konservatyvios Niksono administracijos sprendimą klasifikuoti LSD ir kitas psichodelines medžiagas toje pačioje kategorijoje kaip metamfetaminas ar heroinas. Taip baigėsi pirmoji psichodelinių tyrimų revoliucija – nepalanki psichodelikų klasifikacija apsunkino potencialų progresą nesibaigiančiomis biurokratinėmis užkardomis.


Šiuo metu mes išgyvename psichodelinių tyrimų renesansą. Viskas prasidėjo 2006-aisiais, kai Johns Hopkins universiteto mokslininkai sugebėjo išleistį naujo tyrimo apie psilocibiną („stebuklingųjų grybukų” aktyvioji medžiaga) rezultatus. Tyrimo pavadinimas – „Psilocibinas gali sukelti mistines patirtis, turinčias svarbią ir ilgalaikę asmeninę bei spiritualinę prasmę” (angl. “Psilocybin can occasion mystical-type experiences having substantial and sustained personal meaning and spiritual significance”). Tyrimas įdomus tuo, kad psichiatrijos jame nebuvo daug. Pagrindinis šio tyrimo atradimas buvo tai, kad tyrimo subjektai savo psichodelinę patirtį vertino kaip vieną svarbiausių jų gyvenimo momentų. Žmonės prilygino psichodelinės būsenos svarbą vaiko gimimui ar tėvų mirčiai [4]. Netrukus šis tyrimas įkvėpė mokslinius tyrimus pasaulinio pripažinimo sulaukusiuose universitetuose, tokiuose kaip Niujorko Universitetas (NYU), Imperatoriškasis Londono koledžas, Oksfordas ar Harvardas. Naujos kartos elgseną tiriantys mokslininkai šiuo metu vykdo precedento neturinčius tyrimus dėl psichodelinių narkotikų pritaikymo valgymo sutrikimams, obsesiniams kompulsiniams sutrikimams, potrauminio streso sutrikimams, nepagydomo vėžio sukelto egzistencinio nerimo bei gydymui atspariai depresijai gydyti. Šios savaitės straipsnyje bandysiu pasigilinti į psichodelinių narkotikų pritaikymą gydant depresiją ir aptarti jų antidepresinį mechanizmą.

Klasikiniai psichodeliniai vaistai yra meskalinas, psilocibinas („stebuklingi grybai“, „triufeliai“), ajavaska, dimetil triptaminas (DMT) ir D-lizerginės rūgšties dietilamidas (LSD). Šie klasikiniai psichodelikai taip pat dažnai vadinami „serotonerginiais psichodelikais“, nes daugelis jų nukreipti į 5-HT2a receptorius (5-HT yra tik dar vienas serotonino receptoriaus pavadinimas). 3,4-metilendioksimetamfetaminas (MDMA) ir ketaminas taip pat kartais vadinami psichodeliniais preparatais, tačiau, kaip atsimenate iš praėjusios savaitės straipsnio, jie yra „disociaciniai anestetikai“, o tai reiškia, kad jų veikimo būdas skiriasi nuo klasikinių psichodelikų.


Klasikinės psichodelinės priemonės, tokios kaip meskalinas, jau šimtmečius buvo naudojamos enteogeninėse (man patinka šis žodis [5]), šamanistinėse praktikose. Tokioje aplinkoje patyręs dvasinis vadovas atidžiai prižiūri psichodelinius preparatus vartojančius ar rūkančius dalyvius ir sukuria pakylėtą atmosferą, stiprinančią psichodelinės patirties poveikį. Šamanai taip pat būdavo svarbūs „integruojant” tai, kas buvo išmokta ceremonijos metu kitą dieną po seanso. Iš tikrųjų labai panašiai šiuolaikinėje klinikinėje aplinkoje atliekama ir psichodelinė terapija. Šiuo atveju psichoterapeutas veikia kaip dvasinis vadovas, kuris nukreipia paciento mintis nuo „blogos patirties“, jei tokia atsirastų. Be to, yra budinti medikų komanda, kuri atidžiai stebi paciento fiziologinę reakciją į psichodelinį vaistą. Dažnai erdvėse, kuriose vykdoma psichodelinė terapija, sienos dekoruojamos mitologiniais, dvasiniais paveikslais, psilocibino grybo statulomis ir panašiais dirbiniais (žr. 1 pav.). Tai sukuria palankią aplinką, kurioje pacientas jaučiasi esąs saugus ir kurioje jis gali patirti dvasinių apreiškimų.

Iliustracija 1: Psichodelinės terapijos seansas Johns Hopkins universitete

Neseniai Imperatoriškojo Londono Koledžo mokslininkai atliko tyrimą, kuriame buvo testuojama didelė psilocibino dozė su 19-iolika gydimui atsparia depresija sergančių pacientų [6]. Visi 19-iolika pacientų rodė puikius antidepresijos rodiklius pirmąją dieną po terapijos. Turint omeny, kad paprastai naudojami selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) suveikia po maždaug 4-6 savaičių, aš manau, tokie psilocibino rezultatai yra įspūdingi. Tačiau, mano asmenine nuomone, „magišku” galime laikyti kitą psilocibino poveikį. Imperatoriškojo Londono koledžo mokslininkai tikrino pacientų „ponušvitiminį” (angl. “after-glow”) veikimą praėjus penkioms savaitėms po gydymo. Pasirodo, kad net 18-ika iš 19-ikos pacientų demonstravo statistiškai svarbų psilocibino poveikį jų nuotaikai praėjus penkioms savaitėms (!) po vieno terapijos seanso. Tai yra neįtikėtinai geri rezultatai depresijos tyrimuose! Pagalvokite apie tai taip: viena piliulė ir psichoterapeutas gali pakeisti įsisenėjusią, kitiems gydymo būdams atsparią depresiją net 5 savaitės po gydymo? Prisiminkite, kad įprasti antidepresantai turi būti vartojami savaičių savaites, o štai šiuo atveju užtenka vienos piliulės. Kaip tai apskritai yra įmanoma? Kaip tai paaiškina neuromokslai?

Kiek anksčiau apibūdintas tyrimas, atliktas Imperatoriškajame Londono koledže, taip pat analizavo, kas vyksta psilocibino veikiamose smegenyse. Šiam tikslui buvo pasitelktas neuroninis vaizdavimo metodas, vadinamas funkciniu magnetiniu rezonansu (angl. functional magnetic resonance imaging, fMRI). Funkcinis magnetinis rezonansas vizualizuoja deguonies prisotinto kraujo tekėjimą smegenyse. Smegenų dalys, kurios yra tuo metu aktyvios, reikalauja deguonies kaip „kuro”, tad sekant šio kraujo tekėjimą galima nustatyti, kurios smegenų dalys suvartoja daugiausia energijos ir yra aktyviausios. Mokslininkai lygino psilocibino poveikį smegenims, palygindami psilocibiną vartojusių ir vartojusių placebą pacientų funkcinio magnetinio rezonanso rezultatus. Tokio tipo tyrimus galima dar šiek tiek pakeisti žiūrint į koreliacijas tarp skirtingų anatominių smegenų vienetų. Paprastai tariant, mokslininkai žiūri, ar skirtingos smegenų dalys rodo neuroninį aktyvumą tuo pačiu metu. Tai vadinama funkcinio ryšio analizė (angl. functional connectivity analysis). Tokio tipo analizė galimai ir atskleidė psilocibino antidepresantinį mechanizmą.


Psilocibinas praplečia mūsų protą. Funkcinio ryšio analizė atskleidė, kad psilocibinas priverčia aukštesnius mūsų smegenų lygmenis daugiau „kalbėtis” vienas su kitu. Praktikoje tokie pokyčiai atrodo kaip paprastos koreliacijos tarp skirtingų smegenų dalių, kurios pacientų, nevartojusių psilocibino, smegenyse, nekoreliavo. Kitas svarbus pokytis yra tai, kad koreliacija tarp smegenų dalių, kurios anksčiau „kalbėjosi” daugiau, sumažėjo. Pavyzdžiui smegenų dalys, atsakingos už regą ir vaizdo informacijos integraciją, dažnai yra aktyvios kartu. Tai yra tarsi smegenų „bendruomenės”, kurios savo veikla užsiima panašiu metu. Norint geriau suprasti šį mechanizmą, padėti gali 2-oji iliustracija. Tos pačios spalvos skrituliai simbolizuoja tos pačios spalvos smegenų dalių „bendruomenes”. Smegenyse, kurias veikia psilocibinas, vyksta žymiai daugiau „kalbėjimosi” tarp smegenų regionų, kurie nepriklauso tai pačiai „bendruomenei”. Taip pat mažiau „kalbėjimosi” vyksta tarp tos pačios spalvos smegenų dalių. Šis sustiprėjęs kalbėjimas tarp aukštesnių smegenų lygmenų koreliuoja su fenomenu, vadinamuoju „ego ištirpimu” (angl. ego-dissolution). „Ego ištirpimas” yra psichodelinis fenomenas, kai žmogaus asmenybė tarsi pradingsta, mirties baimė išgaruoja, o patį žmogų apninka vieningumo su visata jausmas.

Iliustracija 2: Padidėjęs globalus bei sumažėjęs lokalus ryšinis aktyvumas su psilocibinu

Gerai, šaunu, Matai, pripasakojai čia mums visokiausių dalykų! O tai kaip jie susiję su psilocibino antidepresiniu mechanizmu? Tiesa yra ta, kad stiprių vieno mechanizmo įrodymų kol kas nėra ir šio mechanizmo paieškos yra aktyvi mokslinių tyrimų sritis. Populiari hipotezė, kurią kelia psilocibino tyrimo autoriai, yra „atsistatymo” mechanizmas. Ši teorija teigia, kad psichinės ligos, tokios kaip depresija, yra minčių „sustingimo” manifestacija. Norint „suminkštinti” šias mintis, reikia „atpalaiduoti” mūsų smegenis naudojant smegenų dalis, kurios nesudaro „sustingusių” minčių neuroninio pagrindo. Čia yra pasitelkiamas psilocibinas, kuris būtent ir praplečia mūsų smegenų „kalbėjimą”. Kitaip tariant, norint išlipt iš psichologinių sunkumų, kuriuose yra užstrigusios mūsų mintys, yra svarbu gebėti pažiūrėti į tas mintis kitu žvilgsniu (šiuo atveju ir pasitelkiant kitas smegenų dalis). Taigi, psichodelikai šiuos „sustingusius” įsitikinimus atlaisvina ir perkalibruoja mūsų smegenų neuroninius ryšius. Vienas iš netiesioginių šios teorijos įrodymų yra tai, kad psilocibino antidepresinis poveikis stipriai koreliuoja su mistinės psichodelinės patirties intensyvumu [7]. Kitaip sakant, kuo labiau tavo „ego ištirpsta”, tuo labiau tavo įsitikinimus ir kompulsyvias mintis atlaisvina psilocibinas.

Kokia yra psichodelinės terapijos ateitis? Šiuo metu psilocibinas yra legalus JAV Oregano, Oklando valstijose bei Santa Kruzo mieste Kalifornijoje. Greičiausiai sintetinis psilocibinas bus naudojamas privačiose psichodelinės terapijos praktikose būtent šiuose miestuose. Ekspertai teigia, kad tokia terapija norinčius mokėti pacientus gali pasiekti dar 2023 metais [8]. Taip pat yra apstu kompanijų, kurios naudojasi teisinėmis „spragomis”, taikydamas laboratorijose nesintetintus psichodelikus. Pavyzdžiui, Nyderlanduose egzistuoja kompanija pavadinimu „Synthesis”, kuri pasinaudodama teisine spraga, triufeliuose esančią haliucinogeninę cheminę medžiagą psilocibiną naudoja palengvinant terapiją.Techniškai, triufeliai nėra psilocibino grybai, o šių psilocibino grybų atauga - grybiena (angl. “mycellium”). Psichodelinė terapija šioje kompanijoje vyksta jau ir dabar - trijų dienų programa čia kainuoja 3000 JAV dolerių. Pacientai turi praeiti medicininę atranką ir yra prižiūrimi profesionalios medikų ir psichologų komandos. Įdomu tai, kad neseniai šios kompanijos klinikine vadove tapo daktarė Rozalinda Vats (Rosalind Watts), kuri buvo klinikinė psichologė Imperatoriškojo koledžo komandoje, vykdžiusioje prieš tai pristatytą tyrimą. Mano manymu, yra labai svarbu, kad psichodelinės terapijus taikymu užsiimtų klinikiniai profesionalai, o ne savamoksliai šamanai/psichonautai.


Aš tikiu, kad per dešimtmetį psichodelinė terapija bus pripažinta vienu didžiausių proveržių moderniojoje psichiatrijoje. Aš pats vis nustembu rasdamas naujos informacijos apie šio gydymo būdo pritaikymą vis kitai psichikos ligai. Vėlgi, noriu priminti, kad psichodelinė terapija buvo įrodyta kaip efektyvi alternatyva žmonėms, kenčiantiems nuo alkoholizmo, obsesinių kompulsinių sutrikimų, potrauminio streso sutrikimų, valgymo sutrikimų ar depresijos. Toks platus psichodelikų psichiatrinis potencialas galėtų reikšti naujos, holistinės psichiatrijos pradžią. Taip pat yra tikimybė, kad jei galėtume geriau suprasti psichodelikų veikimo principą ir tai, kodėl jie teigiamai veikia tiek skirtingų psichiatrinių ligų, mes galėtume pašalinti kartu aptinkamų psichiatrinių ligų neurologinį pagrindą (pvz., depresija dažnai pasireiškia kartu su nerimu, šizofrenija su rūkymu, o chroninis skausmas su nemiga). Galiausiai norėčiau pridurti, kad net jei ir žiūrime į psichiatrijos ateitį optimistiškai, yra svarbu nepamiršti, kad panašioje situacijoje buvome 60-aisias. Pasistenkime, kad nereikėtų dar vieno psichodelinio renesanso.


Straipsnį INA vardu parengė Matas Vitkauskas

Šaltiniai:


[1] https://www.amazon.com/Drugs-2-0-Revolution-Thats-Changing-ebook/dp/B00BLCAD4O

[2] https://www.bbc.com/culture/article/20181016-how-lsd-influenced-western-culture

[3] https://en.wikipedia.org/wiki/Turn_on,_tune_in,_drop_out

[4] https://www.hopkinsmedicine.org/press_releases/2006/griffithspsilocybin.pdf

[5] https://en.wikipedia.org/wiki/Entheogen#:~:text=An%20entheogen%20is%20a%20psychoactive,or%20otherwise%20in%20sacred%20contexts.

[6] https://www.nature.com/articles/s41598-017-13282-7

[7] https://www.nature.com/articles/s41598-017-13282-7

[8] https://www.scientificamerican.com/article/psilocybin-treatment-for-mental-health-gets-legal-framework/


Iliustracijų šaltiniai:


Viršelis https://www.news.com.au/technology/science/human-body/psychedelic-therapy-the-patients-paying-2k-to-get-high-with-their-doctor/news-story/5bfa32905c5cbfacdaaf783bfe38cdad

Iliustracija 1 https://doi.org/10.1038/news.2008.934

Iliustracija 2 https://royalsocietypublishing.org/doi/full/10.1098/rsif.2014.0873