Ieškoti

Mokslas prie kavos puodelio

Ankstyvieji depresijos tyrimų laikai: Senovės Graikija, egzorcizmas ir Zigmundas Froidas


Šiandienos straipsniu pradedame penkių straipsnių seriją apie depresiją. Juose ketinu aprašyti depresijos pažinimo istoriją, papasakoti, kaip ją suprato ir traktavo to meto mokslinė ir medicininė bendruomenė, kaip atrodė to meto depresijos gydymas bei pristatyti keletą moderniosios depresijos farmakologijos tyrimų naujovių. Taigi, nešvaistykime laiko ir pasinerkime į šios savaitės temą - ankstyvąją depresijos istoriją!


Depresija yra viena seniausiai žmonijai žinomų emocinių ir psichologinių ligų. Istorikai terminą "melancholija" (taip tuo metu vadinta depresija) randa net senovės Mesopotamijos karalystės dokumentuose. Ankstyvosios civilizacijos, tokios kaip Babilonija, Kinijos imperija ar Egiptas, interpretavo psichiatrines ligas kaip demoniško apsėdimo apraiškas. Todėl šio supratimo tiesioginėmis pasekmėmis buvo tokie tuo metu naudoti sergančiųjų gydymo būdai, kaip įvairūs mušimo būdai, suvaržymai ar marinimas badu. Toks gydymas turėjo išvalyti depresija sergančių asmenų kūnus nuo demonų ir kitų mitinių būtybių. Apibendrinant galima teigti, kad to meto žmonės manė, jog depresija yra dvasinė liga, o ne fizinis ar biologinis negalavimas.


Senovės graikų ir romėnų gydytojų nuomonė depresijos klausimu buvo kitokia - jų manymu, depresija turėjo ir psichologinį, ir biologinį pagrindą. Antikos gydytojai manė, kad depresiją sukelia sielvartas ir kraujo bei tulžies disbalansas. Garsusis antikos gydytojas Hipokratas teigė, kad protas ir kūnas yra labai susiję ir svarbūs vienas kitam. Kai kūne yra skysčių, vadinamų humorais, kiekio disbalansas, paciento protą ištinka psichiatrinės ligos. Buvo manoma, kad egzistuoja keturi kūno humorai: geltonoji tulžis, juodoji tulžis, flegma (angl. phlegm) ir kraujas. Norėdami suprasti, kokia liga serga pacientas, gydytojai bandydavo suprasti, kurio humoro pacientas turi per daug. Pavyzdžiui, depresija būdavo diagnozuojama, jei būdavo aptinkamas juodosios tulžies perteklius paciento blužnyje. To laiko "antidepresantu" neretai būdavo kraujo nuleidimas, turėjęs atstatyti sveiką kraujo balansą. Įdomu yra tai, kad graikai ir romėnai taip pat rekomenduodavo gimnastiką, maudymąsi, muziką ir geros dietos laikymąsi kaip potencialią terapiją. Šiuo laikotarpiu vyravo medicininis kredo - "sveikas kūnas - sveikas protas".


Pagrindinė mąstymo paradigma, kuria rėmėsi viduramžių ir renesanso gydytojai, buvo pagrįsta bažnyčios moraliniu konservatyvumu. To meto žmonės grįžo prie priešantikinio mąstymo modelio, kuriame psichiatriniai sutrikimai buvo traktuojami kaip velnio, demonų bei raganų apsėdimo ženklai. Inkvizicijai būdingi barbariški metodai, tokie kaip skandinimas ir deginimas, dažnai būdavo taikomi depresija sergantiems asmenims. Vienintele šio laikotarpio "naujove" buvo įsitikinimas, kad psichiatrinės ligos yra užkrečiamos. Ši nuostata tapo pagrindu depresija sergančius žmones uždaryti specialiuose namuose "pamišusiems asmenims", šitaip atskiriant juos nuo likusios "sveikos" visuomenės.


Svarbu pabrėžti, kad net ir šiais tamsiaisiais laikais būta keleto apsišvietusių mąstytojų, bandžiusių ieškoti alternatyvių paaiškinimų ir metodologijų depresijai gydyti. Geras to pavyzdys yra Robertas Bartonas (Robert Burton). Robertas Bartonas gyveno 16-ame amžiuje ir buvo žymus to meto anglų rašytojas, dirbęs Oksfordo universitete. Žymiausias šio autoriaus veikalas buvo išleistas 1621 metais pavadinimu "Melancholijos anatomija" (angl. "Anatomy of Melancholy"). Joje autorius cituoja daugybę antikos mąstytojų, rašiusių apie depresiją, ir analizuoja jų patarimų pritaikymą. Inovatyviausia šio veikalo idėja buvo tai, kad depresija gali būti sukelta socialinių veiksnių, tokių kaip skurdas, baimė ar vienišumas. Bartonas siūlė antikos laikų būdus kovoti su depresija - gerą dietą, sportą, kraujo nuleidimą ir muzikos terapiją.


Ir vis tik, dominuojanti to meto viešoji nuomonė psichiatrinių ligų klausimu buvo pagrįsta moraliniu konservatyvumu. Ši mąstysena darė didžiulę įtaką depresijos suvokimui apšvietos eroje (18 - 19 amžius). Mąstytojai vis dar stipriai nesuprato depresijos esmės, tačiau religiniai viduramžių argumentai buvo pakeisti pseudo moksliniais depresijos paaiškinimais. Depresija dabar buvo pradėta suprasti kaip paveldimas, bet nekintantis valios silpnumas. "Jei sergi depresija, taip yra todėl, kad tu nesistengi, jog tau būtų geriau". Tokio mąstymo pasekmė buvo depresija sergančių asmenų engimas ir visuomeninė izoliacija. Dauguma žmonių su psichiatrinėmis ligomis tapo benamiais ar skurdžiais, kurie neretai būdavo visą gyvenimą laikomi pseudo psichiatrinėse slaugos ligoninėse.

Sistematiško mokslinio mąstymo įkvėpti apšvietos epochos psichiatrai vis dar ieškojo naujų depresijos gydymo būdų. Naujai atsiradusios mechanikos ir elektros tyrimų sritys įkvėpė to meto psichiatrus mąstyti apie smegenis, kaip apie elektros grandinę, kuri kartais nutrūksta ir praranda energiją. Labiausiai žinomi šios epochos gydymo būdai yra elektros šoko terapija ir galvos lobotomija. Neretai šių gydymo būdų klinikinis pritaikymas buvo aplaidus. Nepatyrę gydytojai dažnai pritaikydavo per aukštą įtampą elektros šoko terapijos metu ir sukeldavo ilgalaikę žalą pacientų smegenims. Prastai pritaikius smegenų lobotomiją, pacientai likdavo komos būsenoje ar tiesiog mirdavo (žr. apačioje).

*Lobotomijos nuotrauka.


Man asmeniškai yra įdomu tai, kad kai kurios to laikotarpio inovacijos yra mokslininkų peržvelgiamos ir pritaikomos moderniojoje psichiatrijoje (pvz., elektros šoko terapija). Tiesa, ši terapija dabar yra žymiai saugesnė ir taikoma tik specifiniais depresijos atvejais.

Makabriškos psichiatrinio gydymo inovacijos tebuvo tik viena depresijos tyrimų inovacijos fronto pusių. Tuo pačiu metu mažiau biologija grįstas depresijos supratimas buvo formuojamas Zigmundo Froido (Sigmund Freud), laikomo psichoanalitikos pradininku. Savo 1917-ųjų metų straipsnyje pavadinimu "Gedulas ir melancholija" (angl. "Mourning and Melancholia"), Froidas teigia, kad depresija atsiranda, kai objektyvi netektis (pvz., netikėta mylimojo mirtis) taip pat tampa subjektyviu praradimu.

Norint suprasti, ką šis teiginys reiškia, visų pirma reikia suprasti Froido konceptą, pavadinimu "ego". "Ego" yra tarytum viską organizuojanti žmogaus pasąmonė, kontroliuojanti žmogaus vidinius jausmus (Froido entuziastams žinomus kaip "id") tam, kad šie prisitaikytų prie moralinių ir etinių pasaulio taisyklių. Kitaip tariant, "ego" neleidžia išlįsti į paviršių žmonių vidiniams "demonams", elgtis su kitais amoraliai (pvz., sukčiauti, prievartauti, "keistai" elgtis).

Subjektyvus praradimas depresijos atveju įvyksta tuomet, kai "ego" "pripranta" prie kažkokio objektyvaus objekto (pvz., mylimo žmogaus) ir yra pažeidžiamas šio praradimo. Subjektyvus praradimas yra gili psichologinė trauma, kurią patiria žmogus, praradęs kažkokį jam artimą fizinį objektą. Šis sužalotas "ego" pasireiškia absoliučia apatija aplinkiniam pasauliui ir tampa vienu iš pagrindinių depresijos simptomų. Froidas taip pat buvo vienas pirmųjų, siūlęs gydyti depresiją kalbėjimo terapija (angl. "talking therapy"). Pagrindinė šio gydymo idėja yra tai, kad kalbėjimas apie traumą sukėlusį įvykį leidžia atkurti sužalotą asmens "ego".


20 amžiaus pradžioje depresija buvo pradėta suvokti, remiantis biopsichosocialiniu modeliu, kuriame depresijos priežastimi laikomi biologiniai, psichologiniai ir socialiniai faktoriai. Kitos savaitės straipsnyje bus pasakojama apie atsitiktinį atradimą, padarytą psichiatrų 1950-aisias - kai mažai žinomas vaistas nuo tuberkuliozės buvo nustatytas, kaip ypač efektyvus farmakologiškai gydyti depresija sergančius pacientus. Šis atradimas įkvėpė depresijos tyrėjus kurti naujos kartos antidepresantus psichofarmakologijos srityje ir davė pagrindą depresijos monoaminų hipotezei. Mano manymu, tai yra viena įdomiausių moderniosios psichofarmakologijos istorijų. Straipnsį INA vardu parengė Matas Vitkauskas

Šaltiniai: https://academic.oup.com/jhmas/article/38/3/298/751355

https://www.verywellmind.com/who-discovered-depression-1066770

https://www.mentalhelp.net/depression/historical-understandings/

https://pulsetms.com/resources/depression-history/

https://en.wikipedia.org/wiki/Humorism https://www.mcleanhospital.org/essential/ect-shouldnt-be-last-resort-treatment

Iliustracijų šaltiniai: Lobotomojos iliustracija: https://nihrecord.nih.gov/2019/11/01/when-faces-made-case-lobotomy